Eliša

Iš tikinčiųjų dažnai tenka išgirsti, kad būtent bažnyčia yra moralės saugotoja, kad būtent jos dėka visuomenė yra humaniškesnė.
Ar tikrai?
Žiaurių nusikaltėlių garbintojai yra moralės saugotojai?

Dievo ir jo pranašo dorovės pavyzdys:

2 Kar 2

23 Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“

24 Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.

25 Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.

Šaipytis iš plikių, žinoma, negražu. Bet ar už tai galima bausti mirties bausme? Maža to, nubausti buvo ne tik tie keletas pasišaipiusių vaikigalių, bet ir daug kitų nekaltų vaikų.
Padoriems žmonėms tokie dalykai kelia pasišlykštėjimą, bet krikščionys pasirodo, vaikų skerdynėmis siekia pagarbos:

2 Kar 2,23-2,24: Šiuo pasakojimu, panašiai kaip ir pasakojimu apie Eliją bei penkiasdešimtininkus (žr. 2 Kar 1,9-12), norima pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui ir jo pašaukimui: pranašas turi dievišką galią išgelbėti ir sunaikinti. Žmonės, pripažįstantys pranašo pasiuntinybę, patiria palaimą, o žmonės, kurie tyčiojasi iš Dievo vyro, kenčia netektį. Nei visi įkvėptieji autoriai, nei šiuolaikiniai autoriai nesiryžtų tokiu pasakojimu pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui.

Ar tikrai tai tinkamiausias būdas tapti gerbiamu? Pagarbos siekimas nekaltų žudynėmis - tai aukštos moralės rodiklis?
 
Ar vis dar norite, kad bažnyčia saugotų visuomenės moralę?