2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Jėzus: dievas?

Kas buvo Jėzus Kristus?

Judėjai jį ignoruoja, musulmonai laiko pranašu, o krikščionys dievu. Bet krikščionys teigia turį tik vieną dievą, trijose būsenose. Viena iš tų būsenų yra dievas-sūnus Jėzus Kristus. Ar tikrai?
Krikščionys šį savo įsitikinimą grindžia evangelistų įsitikinimu:
Jn 1
1 ..... Žodis buvo Dievas.
---
14 Tas Žodis tapo kūnu .....
-----
Tit 2
13 laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.
žydų reakcija:
Jn 10
33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.
ir paties Jėzaus frazėmis, ištrauktomis iš konteksto:
Jn 10
30 Aš ir Tėvas esame viena“.
-----
Jn 8
58 Jėzus tarė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
pirmiau, negu gimė Abraomas,
Aš Esu!“

Palikime ramybėje pašalinių nuomonę ir panagrinėkime, ką kalbėjo pats "dievas".
Taigi, pateikiu pilnesnes citatas:
Jn 8
53 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“
54 Jėzus atsakė:„Jei aš save šlovinčiau,
manoji šlovė būtų niekai.
Bet yra mano Tėvas,
kuris mane šlovina,
kurį savo Dievu jūs vadinate.
55 Tik jūs jo nepažįstate,
o pažįstu.
Jei sakyčiausi jo nepažįstąs,
būčiau lygus jums melagis.
Bet pažįstu
ir laikausi jo žodžio.
56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo,
kad matysiąs manąją Dieną;
jis ją išvydo ir džiaugėsi.“
57 Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“
58 Jėzus tarė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
pirmiau, negu gimė Abraomas,
Aš Esu!“
59 Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.
Teiginiai, kad negali prilygti šlove savo tėvui-dievui, kad jį pažįsta, klauso jo žodžio, rodo, kad kalba eina ne apie vieną asmenį, ir bandymai Jėzų sutapatinti su dievu atrodo juokingai.
Taip pat kyla klausimas kuris iš tų dviejų matė Abraomą? Akivaizdžiai ryškiai paaiškinęs, kad jis sūnus o ne tėvas, Kristus elementariai pamelavo - negalėjo jis matyti Abraomo.

Jn 10
24 Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“
25 Jėzus jiems atsakė:„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite.
Mano darbai, kuriuos darau
savo Tėvo vardu,
liudija apie mane.
26 Bet jūs netikite,
nes jūs – ne manosios avys.
27 Manosios avys klauso mano balso;
aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.
28 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;
jos nežus per amžius,
ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.
29 Tėvas, kuris man jas davė,
yra aukščiau už viską,
ir niekas jų neišplėš
iš Tėvo rankos.
30 Aš ir Tėvas esame viena“.
31 Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti.
32 O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“
33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.
Ir vėl aiškus savęs ir tėvo skyrimas. "Aš ir Tėvas esame viena" visiškai nereiškia vieno asmens, čia Jėzus bando save susieti su dievu viso labo darbais.
O štai čia paaiškėja pati liūdniausia krikščionims tiesa:
Jn 10
34 Jėzus atsakė:„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:
Aš tariau: jūs esat dievai!?
35 Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,
kuriems skirtas Dievo žodis,
ir Raštas negali būti panaikintas.
36 Tad kaip jūs galite sakyti
tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:
‘Tu piktžodžiauji’,
kai jis pareiškė:
‘Aš Dievo Sūnus!’?

Pasirodo dievų gali būti daug ir Kristaus dieviškumas tėra perkeltine prasme. Jėzus dievui buvo toks pat sūnus, kaip ir parapijietis kunigui (Ar seniai buvai bažnyčioje, sūnau mano?).

Dar keletas įrodymų, kad Jėzus savęs nelaikė viena asmenybe su dievu-tėvu:
Mt 26
63 Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“
64 Jėzus atsakė: „Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“
-----
Mk 14
61 Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“
62 Jėzus jam atsakė:
„Taip, aš esu.
Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,
sėdintį Visagalio dešinėje
ir ateinantį dangaus debesyse.“
-----
Lk 22
67 ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite,
68 o jei paklausiu, man neatsakysite.
69 Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“
Sutikite, sėdėti savo paties dešinėje, būtų nelabai patogu.

Dar vienas prisipažinimas, kad nėra dievas:
Mk 10
17 Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
18 Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.


Nesunku padaryti išvadą, kad Jėzus laikė save dievo sūnumi perkeltine prasme (Jn 10:35) ir tikėjo, kad nusipelnė šiltos vietos danguje.
Antra vertus, krikščionys jį laiko dievu, o tai reiškia, kad jie turi ne vieną dievą.
Tik patys to nežino.
 

2010 m. gegužės 26 d., trečiadienis

Eliša

Iš tikinčiųjų dažnai tenka išgirsti, kad būtent bažnyčia yra moralės saugotoja, kad būtent jos dėka visuomenė yra humaniškesnė.
Ar tikrai?
Žiaurių nusikaltėlių garbintojai yra moralės saugotojai?

Dievo ir jo pranašo dorovės pavyzdys:
2 Kar 2
23 Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“
24 Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.
25 Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.
Šaipytis iš plikių, žinoma, negražu. Bet ar už tai galima bausti mirties bausme? Maža to, nubausti buvo ne tik tie keletas pasišaipiusių vaikigalių, bet ir daug kitų nekaltų vaikų.
Padoriems žmonėms tokie dalykai kelia pasišlykštėjimą, bet krikščionys pasirodo, vaikų skerdynėmis siekia pagarbos:
2 Kar 2,23-2,24: Šiuo pasakojimu, panašiai kaip ir pasakojimu apie Eliją bei penkiasdešimtininkus (žr. 2 Kar 1,9-12), norima pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui ir jo pašaukimui: pranašas turi dievišką galią išgelbėti ir sunaikinti. Žmonės, pripažįstantys pranašo pasiuntinybę, patiria palaimą, o žmonės, kurie tyčiojasi iš Dievo vyro, kenčia netektį. Nei visi įkvėptieji autoriai, nei šiuolaikiniai autoriai nesiryžtų tokiu pasakojimu pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui.
Ar tikrai tai tinkamiausias būdas tapti gerbiamu? Pagarbos siekimas nekaltų žudynėmis - tai aukštos moralės rodiklis?
 
Ar vis dar norite, kad bažnyčia saugotų visuomenės moralę?
     

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Jehoramas ir jo sūnus

     
Kronikininko knygos priklauso šventojo rašto istorinėms knygoms. Kiek tiesos šventraštyje, kuriuo vis dar remiamasi, nurodo epizodas apie karalių Jerohamą bei jo jauniausią sūnų Ahaziją.
2 Kr 21
4 Jehoramas, paėmęs į savo rankas tėvo karalystę ir įsitvirtinęs, nužudė kalaviju visus savo brolius ir kai kuriuos Izraelio didžiūnus. 
5Tapdamas karaliumi, Jehoramas buvo trisdešimt dvejų metų. Jeruzalę valdė aštuonerius metus. 
----- 
16 VIEŠPATS sukurstė filistinų neapykantą ir arabus, etiopų kaimynus, prieš Jehoramą.  
17 Jie surengė žygį prieš Judą, įsiveržė į jį ir pagrobė visą nuosavybę, rastą karaliaus rūmuose, kartu su jo vaikais ir žmonomis. Jam buvo paliktas tik vienas sūnus – Jehoahazas, pats jauniausias. 
18 Paskui VIEŠPATS ištiko jį nepagydoma vidurių liga. 
19 Ilgainiui, baigiantis dvejiems metams, nuo ligos išėjo jo viduriai, ir jis numirė nuožmia mirtimi. Jo tauta nesurengė jam laidotuvių laužo, kaip buvo dariusi jo protėviams. 
20 Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi. Jeruzalėje karaliavo aštuonerius metus. Jis iškeliavo niekieno neapgailėtas ir buvo palaidotas Dovydo mieste, bet ne karalių kapuose.
Skaičiujam: 32+8=40. Taigi, Jehoramas mirė būdamas 40-ies metų.

Skaitome toliau:
2 Kr 22
1 Jeruzalės gyventojai pasirinko jo vietoje karaliumi jauniausią jo sūnų Ahaziją, nes visi vyresnieji sūnūs buvo išžudyti kariaunos, kuri buvo įsiveržusi į stovyklą drauge su arabais. Taip nutiko, kad Jehoramo sūnus Ahazijas tapo Judo karaliumi. 
2 Ahazijas buvo keturiasdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir Jeruzalėje karaliavo vienerius metus. Jo motina buvo Omrio dukraitė, vardu Atalija. 
40-metis tėvas mirdamas paliko 42-ejų metų sūnų. Šventa tiesa, neabejokite.

Apsukrus tas Jehoramas, tai ne tas nevykėlis Nojus, kuris lytinį gyvenimą pradėjo tik 500-aisiais savo gyvenimo metais.
Pr 5
32 Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas, Hamas ir Jafetas. 
 Ahazijas, pats jauniausias, gimė, kai jo tėvui buvo  -2 metai, ir prisijungė prie vyresniųjų savo brolių, belaukiančių kada gi gims jų tėvas.

Keista, bet tinklapyje biblija.lt  nėra jokių paaiškinimų šiuo klausimu.
Matyt šventai tuo tiki ir laiko tai visiškai natūraliu dalyku.