Apipjaustymas

   

Pr 17

1 Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto. 

2 Aš padarysiu sandorą tarp savęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą“.

 Sudaryti sandorą yra daug būdų, bet dievas eilinį kartą pasirodo esąs iškrypėlis:

 Pr 17

10 Tokia yra mano sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. 

11 Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų. 

Dievui neužtenka, kad pats apsipjaustytum, jo iškrypėliškas būdas reikalauja daugiau apyvarpių:

Pr 17

12 Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių. 

13 Abu – ir vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktas už tavo pinigus, – turi būti apipjaustyti. Taip bus mano sandora jūsų kūne amžina sandora“. 

O kad apyvarpių tiekimas į dangų nesustotų, numatyta ir bausmė:

Pr 17

14 Neapipjaustytas vyriškis, – kiekvienas, kurio apyvarpės odelė nėra apipjaustyta, – tas asmuo bus nukirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano sandorą“. 

Neaišku, ką dievas su tomis apyvarpėmis veikia danguje, bet matyt yra jam gyvybiškai reikalingos. Pritrūkus jų, dievui taip aptemsta protas, kad jis vos neužmuša Mozės:

Iš 4

24 Atsitiko, kad kelionės metu, nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. 

Mozę išgelbėjo netikėtai atsiradusi apyvarpė, gražinusi dievui protą:

Iš 4

25 Bet Zipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpės odelę ir palietė ja Mozės kojas, tardama: „Tu esi man iš tikrųjų kraujo sužadėtinis!“ 

26 O kai {Viešpats} nuo jo pasitraukė, ji pridėjo: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu“. 

Visiškai nesuprantama, kodėl krikščionys, matydami apyvarpių svarbą dievui, nemaitina jomis savo ganytojo. Šis sandoros sudarymo būdas nėra atšauktas, nei senajame, nei naujajame testamentuose. Kodėl krikščionys nebesudarinėja sandoros su dievu? Mano, kad tai kvailas reikalavimas? Krikščionys linkę atmesti bibliją, kai tai kiems nenaudinga, tačiau naujajame testamente Jėzus pasakė:

Mt 5

Senojo Įstatymo išsipildymas 

17 „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. 

18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.

Panašu, kad krikščionys spjauna ne tik ant senojo, bet ir naujojo testamento.

Peršasi labai paprasta išvada: judėjai vieninteliai tikrieji dievo garbintojai, nes tik jie vis dar sudarinėja sandorą su dievu, maitindami jį apyvarpėmis. Na o tai, kad jie nepripažįsta Jėzaus, kaltinti negalim - jie gi vieninteliai tikri dievo garbintojai, vieninteliai žinantys tiesą.
 

Moterys biblijoje

   

Senosiose, pagoniškose religijose moterys buvo kur kas labiau gerbiamos, nei biblijoje. Senose religijose moterys nebuvo nustumtos į šalį, ir buvo pripažįstamos lygiavertės vyrams. Senovės graikų, romėnų, indų, japonų religijose sutinkame nemažai deivių, kurios valdo vieną ar kitą pasaulio sritį. Senovės lietuviai taip pat moteris gerbė kur kas labiau, nei krikščionys: Gabija - ugnies deivė, Žemyna - vaisingumo deivė, Laima - likimo deivė, Medeina – lietuvių miško deivė ir t.t.

Bet štai į pasaulį atėjo "vienintelis tikrasis" dievas, ir lyčių lygybę kaip vėju nupūtė. Moterys tapo tik priedu prie vyro, jo verge:

Pr 3

16 O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“.

Biblijoje nuo pat pradžių stengiamasi sumenkinti moterį, demonstratyviai parodyti, kad ji yra visiškai nesvarbi. Pažiūrėkime kad ir į moters sukūrimo istoriją:

Pr 2

18 VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.

19 Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. 

20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. 

 21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. 

22 O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

Tampa aišku, kad moteris biblijoje yra tik šalutinis produktas, atsiradęs pačioje pasaulio sukūrimo pabaigoje, kaip žaisliukas vyrui.Tikriausiai čia norėta pasakyti, kad moteris yra ne žmogus, o gyvūnas, tik tobulesnis. Moteris biblijoje nevadinama žmogumi:

Pr 2

22  ... padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų

23 O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. ...

25 Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, ... 

Kiek yra nesvarbi moteris krikščionių dievui, kalba ir tas faktas, kad nežinome, kas buvo pirmoji moteris gimusi žemėje. Pirmuosius gimusius vyrus žinome - tai Kainas ir Abelis. O moterys? Antroji paminėta moteris biblijoje yra Kaino žmona:

Pr 4

17 Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą. 

 Dievas moteris laikė tik įrankiu vaikams daryti, todėl ir nesirūpino palikti pasauliui informacijos apie jas.

Štai apie vyrus turime daug žinių: vardai, kiek metų buvo kai gimė pirmagimis berniukas, kiek metų gyveno... . Pradžios knygos skyriuje "Žmonijos kartos nuo Adomo lig Nojaus" daug tokios detalios informacijos. Rašoma ten ir apie moteris: "... ir jam gimė sūnų bei dukterų.". Labai išsami informacija.
Visa žmonijos genealogija remiasi tik vyriškąja linija, lyg moterys čia būtų ne prie ko.
Apie Nojų taip žinome nemažai: jam buvo šeši šimtai metų, kai jį užklupo tvanas, po to gyveno dar tris šimtus penkiasdešimt metų, taigi mirė sulaukęs devynis šimtus penkiasdešimt metų. Turėjo tris sūnus: Šemą, Hamą ir Jafetą.
O ką žinome apie Nojaus žmoną? Tik tiek, kad ji buvo ir pergyveno tvaną arkoje. Tai viskas.

Krikščionių dievas visiškai nesipiktina, kai vyrai moteris išnaudoja saviems tikslams.
Abraomas nuslėpė nuo Egipto faraono, kad Sara yra jo žmona, ir atidavė ją į faraono haremą.
Lotas savo nekaltas dukteris atidavė ištvirkėlių gaujai.
Tiek Abraomas, tiek Lotas buvo dievo numylėtiniai ir laikomi labai padoriais žmonėmis.

Visos šios istorijos visiškai nestebina, nes jos parašytos labai seniai, tamsiais laikais, kai žmonių mastymas buvo labai ribotas. Stebina tai, kad žmonės vis dar tiki, kad biblija yra dievo žodis, ir kad ji yra nepriekaištinga.

   

Babelio bokštas

   

Katalikai bandydami pateisinti savo dievo kraugeriškumą, teigia, kad visos nelaimės vyksta tik dėl pačių žmonių kaltės, o dievas į žmonių gyvenimą nesikiša. Bet biblija atskleidžia šį melą daugelyje vietų, ir viena iš tų vietų yra pasakojimas apie Babelio bokštą.

Pr 11  

4 „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.

Nesikišantį į į žmonių gyvenimą dievą apėmė baimė ir pavydas:

6 Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! 

Vis tik matyt dievas nėra toks tobulas, jei žmonių progresas jam kelia baimę. Apskritai dievas nuo pat pradžių trukdė žmonėms tobulėti (Adomo ir Ievos istorija), taigi galima daryti išvadą, kad dievas ir mokslas yra nesuderinami dalykai.
Taigi, nesikišantis į į žmonių gyvenimą dievas ėmėsi priemonių:

7 Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. 

8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. 

Reikia manyti, kad nepaisant baimės ir pavydo, dievas buvo neblogos nuotaikos, nes žmonės nebuvo pražudyti tvanu ar kitokiomis kataklizmomis, netgi nebuvo prakeikti, kas yra labai keista ir nebūdinga.

Yra ir teologų versija apie šį įvykį:

Pr 11,1-11,9: Šį pasakojimą, paremtą pasakojimais apie Babilonijos šventyklų bokštus – ziguratus, įkvėptasis autorius panaudoja pavaizduoti didėjančiam žmogaus nedorumui, besireiškiančiam įžūliomis pastangomis sukurti miestų kultūrą be Dievo. Be to, pasakojimas vaizdžiai paaiškina kalbų įvairovę žemėje ir Babilono miesto vardą. 

Pasirodo, ten nebuvo užplanuota bažnyčia. Nors visai neseniai buvo praėjęs pasaulinis tvanas, pražudęs visus netikėlius, ir visi žmonės buvo Nojaus palikuonys (ech, matyt ne tą išgelbėjo nuo tvano, apsiriko...), jie nustojo gerbti piktąjį senuką.
Kadangi apie jokį kitą garbinimo objektą nerašoma, tai galime manyti, kad jau tada atsirado pirmoji sekuliarios visuomenės užuomazga :D . Nenuostabu, kad dievas bandė tam užkirsti kelią. Deja jo pastangos nuėjo veltui. Žmonės pradėjo garbinti kitus, ne tokius piktus dievus.