Jėzus: dievas? (šėtono versija)

 Krikščionys Jėzų laiko dievu nepaisant to, kad paties Jėzaus kalbos tam prieštarauja. Apie tai jau  rašiau. Bet Kristaus žodžiai matyt yra beverčiai krikščioniams, jei tai prieštarauja bažnyčios mokymui.
Jei neklauso savo pranašo, gal paklausys paties šėtono.

 Mk 1

12 Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. 

13 Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. 

 Primenu, kad šėtonas tai puolęs angelas (dar viena Neklystančiojo klaida), ir dangaus reikalus išmanyti turėtų kur kas geriau nei bet kuris teologas. Gundyti patį dievą butų neapsakoma kvailystė. Galų gale kaip gundyti dievą, kuris ir taip viską gali turėti vien panorėjęs? Šėtonui priskiriama daug bjaurių savybių, bet idiotizmas - niekada.
  Evangelistui Matui dievo gundymo variantas irgi nepriimtinas, todėl jis aiškiai atskiria Jėzų nuo dievo:

Mt 4

1 Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.

Štai čia logikos kur kas daugiau - dievas išbando pranašą. Jei dievas pats save bandytų, tai koks jis tada dievas?
 Štai ir pats šėtonas kreipdamasis į Kristų, nevadina jo dievu, o tik dievo sūnumi:

Mt 4

3 Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. 

Lk 4

3 Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“.

Be abejo velnias žinojo biblines dievo galimybes, bet paprasčiausiai netikėjo Kristaus dieviškumu. Tai netgi ne gundymas, o tik patikrinimas. Jėzus skelbęsis turįs dieviškų savybių šio patikrinimo neišlaikė, bet ir neneigė esąs žmogus:

Lk 4

4 Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Dar juokingiau atrodo dievo gundymas valdžia ir turtais:

Lk 4 

5 Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes 

6 ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. 

7 Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ 

Tai tikrai ne dievo, o žmogaus gundymas.
Kristus vėl pareiškia, kad jis ne dievas, o tik jo tarnas:

Lk 4

8 O Jėzus jam atsakė: „Parašyta:

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink

ir jam vienam tetarnauk!“

 Buvo dar vienas  patikrinimas:

Lk 4

9 Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, 

10 nes parašyta:

Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar:

11 Jie nešios tave ant rankų,

kad neužsigautum kojos į akmenį“.

Ir vėl velnias aiškiai parodo Jėzų nesant dievu. Dievo apsaugot nereikia.

  Iš visos šios istorijos matome, kad tebuvo vienintelis gundymas: turtais ir valdžia. Logiška, jei būtų gundomas pranašas ir visiškai kvaila tuo gundyti dievą.
  O štai patikrinimų Kristus neatlaikė. Stebuklų daryti nemokėjo, todėl ir išsisukinėjo nuo kontroliuojamo patikrinimo. Šėtonas tai ne kvailas žmogelis, kurį galima apgauti iliuzijomis.
 Paversti akmenis duona atsisakė, o štai pamaitinti minią žuvim su bulka jam netrukdė net ir parašymas  "Žmogus gyvas ne viena duona!" . Tiesiog nebuvo šalia nieko, kas galėtų demaskuoti jo "stebuklą". Galima drąsiai teigti, kad Jėzus tebuvo talentingas iliuzionistas , ir visi jo "stebuklai" tebuvo akių dūmimas, apgavystės, iliuzijos. Velniui savo dieviškos galios įrodyti negalėjo, visaip išsisukinėjo, nors kaip vėliau matome "stebuklais" nesibodėjo ir jokių sąžinės priekaištų nejautė.

Nežudysi

 Penktasis dievo įsakymas.
 Būtų nuostabu, jei visi jo laikytųsi, bet biblijos gerbėjai turi rimtų priežasčių jo nesilaikyti.
 Visų pirma - dievas myli žmogžudžius!
 Netikite?
 Du labiausiai dievo mylimi žmonės yra Mozė ir Elijas.
 Šias dvi personas gerbia ir gerumo propaguotojas Jėzus:

Mt 17

3 Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.

 Pirmoji Mozės žmogžudystė buvo visai ne religinio pobūdžio ir ne dievo įsakymu padaryta:

Iš 2

11 Vieną kartą, kai Mozė jau buvo užaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, jis pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrajų – vieną iš jo giminių. 

12 Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis egiptietį užmušė ir paslėpė smėlyje.

 Kadangi dievas čia nagų nekišo, tai ir pati žmogžudystė čia yra mažiausiai pasibjaurėtina - apgynė nuskriaustąjį. Galų gale dar ir paties įsakymo nežudyti nebuvo.
Beje įsakymas nežudyti Mozei nieko nereiškia.

 Davęs begalę nurodymų, dievas staiga pamato, kad izraelitai jau nebe jį garbina o aukso veršį. Įsiutęs dievuliukas pamiršęs visus savo įsakymus ir bet kokį padorumą, nutaria vėl žudyti. Mozė įtikina Gailestingąjį dievą nežudyti, primena Teisingajam, kad duotus pažadus reikia vykdyti. Žodžiu, Neklystantis suprato kad klydo ir skerdynių atsisakė. Sustabdęs Jahvę priekaištais, Mozė puoselėjo savo kraugeriškus planus.
Vos nusileidęs nuo kalno, sunaikina dekalogo lenteles ir pats surengia žiaurias skerdynes:

Iš 32

26 atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį. 

27 Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį'“. 

28 Levitai padarė kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių. 

 Be abejo, dekalogo lentelių sunaikinimas buvo neatsitiktinis. Rodyti dešimt įstatymų iš kurių tris ką tik pats pažeidei yra kvaila.

Iš 20

7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

-----

13 Nežudysi.

-----

16 Neliudysi melagingai prieš savo artimą.

 Mozė melavo savo tautai, kad šios skerdynės vyko dievo paliepimu.
 Taigi, naudoti dievo vardą piktam, žudyti ir meluoti draudžiama, bet jei labai nori - galima?
 Dievas ne tik nepasipiktino tokiu Mozės elgesiu, bet ir toliau laikė savo numylėtiniu, vertu vietos danguje.
 Tai kas, anot dievo, yra moralu, o kas amoralu?
 Kodėl tie įstatymai buvo skelbiami? Tam kad jų nesilaikyti?
 Kodėl dievas uždraudęs žudyti, vertė izraelitus naikinti ištisas tautas?

  Antrasis dievo numylėtinis taip pat skerdynių nesibodėjo.
Baalo pranašams, anot biblijos, įrodęs savo dievo  pranašumą, nepasistengė jų atversti į savo tikėjimą, o dar nespėjus pranašams atsipeikėti juos visus išžudė:

1 Kar 18

39 Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: „VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“

40 Elijas jiems tarė: „Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!“ Jie buvo suimti. Nuvaręs juos žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.

 Na žinoma, kam čia tas gerumas. Jis nepopuliarus danguje.
Į dangų be persėdimo keliauja tik žmogžudžiai:

2 Kar 2

11 Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.

Nieko nuostabaus kad krikščionys  nesilaikė dekalogo įstatymų.
Dievas savo veiksmais nieko ir neįpareigojo jų laikytis.

Dekalogas

Anot biblijos, originalus dešimties dievo įsakymų tekstas buvo užrašytas paties dievo:

Iš 31

18 Pabaigęs kalbėti su Moze ant Sinajaus kalno, VIEŠPATS padavė jam Sandoros lenteles – akmenines plokštes, parašytas paties Dievo pirštu.

Iš 32

16 Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse.

 Tokie įstatymai berods turėtų būtų amžini ir nekintami, bent jau tiems, kurie teigia geriau už kitus išmanantys dieviškuosius reikalus. Bet...

Šiuos dešimt įstatymų galime biblijoje sutinkame dviejose vietose: Išėjimo 20, 2–17 ir Pakartoto Įstatymo 5, 6–21. Abiejose vietose įstatymai vienodi, kas lyg ir turėtų pabrėžti šių įsakų svarbą ir nekintamumą. Bet matyt teologai mano taip gerai viską suprantą, kad gali pataisyti netgi patį dievą.

Atsiverskime katekizmą , ir pamatysime kad dievą krikščionys jau pataisė: išmetė ar pakeitė neteisingai dievo užrašytus įstatymus:

Katechetinė formulė: 

Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

Netark Dievo Vardo be reikalo.

Švęsk sekmadienį.

Gerbk savo tėvą ir motiną.

Nežudyk.

Nepaleistuvauk.

Nevok.

Nekalbėk netiesos.

Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.

Negeisk svetimo turto. 

 Užkliuvo RKB teologams antrasis dievo įsakymas:

Iš 20

4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. 

5 Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, 

6 bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Dievas žinoma neįvertino, kad lavono ant kankinimo įtaiso pardavinėjimas ir šventinimas yra labai naudingas dalykas.
Įstatymas ant tiek kvailas, kad palyginime katalikai jį išbraukė net iš Pakartoto Įstatymo.

Trečiasis dievo įsakymas teigia:

Iš 20

7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. 

 Katekizmas nėra toks kategoriškas - dievo vardo negalima minėti jei nėra reikalo, bet jei reikalas yra, tai jį galima ir piktam naudoti.
Tikslas pateisina priemones.
Negi dievas to nežinojo?

Kanibalizmas

Jn 6

35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks,

ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

Štai tokiais, rodos nekaltais žodžiais, Jėzus užveda kalbą apie tai, nuo ko padoriam žmogui  plaukai šiaušiasi. Be abejo, visi galvoja, kad visa tai tėra alegorija, ir niekas dar nesipiktina. Tačiau minia smarkiai klysta. Jėzus tęsia ir pradeda aiškėti kad kalba eina būtent apie valgį:

 Jn 6

48 Aš esu gyvybės duona.

49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.

50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.

51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

---

58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.

Savęs sugretinimas su paprastu maistu - mana, kuri beje taip pat buvo dievo siųsta iš dangaus, pradeda žmonėms kelti nerimą:

Jn 6

52 Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“

 Galima pagalvoti, kad žydai tiesiog nesuprato alegorijų ir Jėzus štai ims ir paaiškins kas ir kaip.
Nieko panašaus! Tai visai ne alegorijos!
Kristus  ir toliau tvirtina, kad kalba tik apie maistą:

53 O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!

54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

55 Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.

 Kodėl tas, kuris manė, kad jo paskirtis pritraukti kuo daugiau žmonių prie savęs, kalbėdamas tokius šiurpą keliančius dalykus, matydamas teisėtą pasipiktinimą, nepasivargino paaiškinti savo "alegorijos"? Paaiškinime yra tik patvirtinimas, kad žydai jį suprato teisingai, ir kad tai yra būtina sąlyga amžinam gyvenimui įgyti.
Tokiu elgesiu Jėzus atstūmė visus padorius žmones nuo savęs.

Jn 6

66 Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Kodėl atstūmė?

Pasitraukė tie, kurie teisėtai pasišlykštėjo, nusivylė, tie, kuriems dar nebuvo svetimas padorumo jausmas. Klausimas - kodėl kiti pasiliko su juo? Kokia tų, pasilikusiųjų, mokinių moralė? Kodėl šie, abejotinos moralės žmonės, laikomi didžiulėje pagarboje tarp krikščionių? Tuo tarpu nusisukusieji nuo kanibalizmo propaguotojo yra niekinami.

Ir tik tada, kai Temidės kardas jau kabo virš galvos, Jėzus matyt išsigąsta ir staiga pradeda  taisyti savo liūdną padėtį:

Mt 26

26 Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.

27 Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,

28 nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

Kodėl tik dabar? Kodėl nebuvo galima to pasakyti iš pradžių? Panašu, kad tai viso labo gelbėjimosi planas, kuris jam, beje nepadėjo.
Labai tikėtina, kad kanibalizmo propagavimas lėmė, kad Jėzus buvo nuteistas nukryžiuoti kaip eilinis kriminalinis nusikaltėlis. Tai paaiškintų ir minios pasirinkimą teisme, pas Pilotą: ji sutinka paleisti garsų to meto plėšiką Barabą, kad tik Kristus būtų nukryžiuotas. Kanibalas kelia daug didesnį pasišlykštėjimą, nei plėšikas.

Lieka atviras klausimas: kodėl buvo iškelta tokia absurdiška sąlyga amžinam gyvenimui įgyti?
Tiesiog padorumo jau nebeužtenka?

Niekadėjas figmedis

Jėzus, anot krikščionių, meilės ir teisingumo simbolis, turėjo matyt mafijos krikštatėvio gyslelę. Įrodyti "kas čia bosas" nusprendė figmedžiui:

Mt 21

8 Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. 

19 Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo.

Teologai bando tai naiviai pateisinti alegorijomis:

Dailialapis, bet bevaisis figmedis greičiausiai vaizduoja puošniąją Jeruzalės šventyklą, kurios kultas nebeduoda dvasinių vaisių. Viešpats čia elgiasi kaip ST pranašai, mėgstantys įvairius simbolinius veiksmus.

bet paaiškinimas yra tik Mato evangelijoje, o štai Morkaus rašte šis paaiškinimas jau nebetinka:

Mk 11

12 Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas. 

13 Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas. 

14 Tuomet jis tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.

Pagal pateiktą alegoriją šventyklai dar nebuvo atėjęs laikas?

 Ir kodėl gi toks stebukladaris, meilės ir teisingumo simbolis, nubaudė figmedį?
Ar medis kaltas, kad buvo "dar ne figų metas"?
Ar galima prakeikti ūkininką, kad jis vidury žiemos neturi šviežių braškių?

Kur dingo Jėzaus gerumo, meilės ir teisingumo jausmas? Kodėl savo galią nukreipė piktiems darbams? Stebuklas būtų  atrodęs įspūdingiau, jei ant medžio staiga būtų užaugusios figos. Net ir filosofų pateikta alegorija šauniau atrodytų.

Nenustebkite, jei danguje būsite nubausti, nors ir esate nekalti. Tiesiog pasistenkite pakliūti į dangų tą dieną, kai Jėzus bus geroje nuotaikoje.

   

Jėzus: dievas?

Kas buvo Jėzus Kristus?

Judėjai jį ignoruoja, musulmonai laiko pranašu, o krikščionys dievu. Bet krikščionys teigia turį tik vieną dievą, trijose būsenose. Viena iš tų būsenų yra dievas-sūnus Jėzus Kristus. Ar tikrai?
Krikščionys šį savo įsitikinimą grindžia evangelistų įsitikinimu:

Jn 1

1 ..... Žodis buvo Dievas.

---

14 Tas Žodis tapo kūnu .....

-----

Tit 2

13 laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.

žydų reakcija:

Jn 10

33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.

ir paties Jėzaus frazėmis, ištrauktomis iš konteksto:

Jn 10

30 Aš ir Tėvas esame viena“.

-----

Jn 8

58 Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

pirmiau, negu gimė Abraomas,

Aš Esu!“

Palikime ramybėje pašalinių nuomonę ir panagrinėkime, ką kalbėjo pats "dievas".
Taigi, pateikiu pilnesnes citatas:

Jn 8

53 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“

54 Jėzus atsakė:„Jei aš save šlovinčiau,

manoji šlovė būtų niekai.

Bet yra mano Tėvas,

kuris mane šlovina,

kurį savo Dievu jūs vadinate.

55 Tik jūs jo nepažįstate,

o aš jį pažįstu.

Jei sakyčiausi jo nepažįstąs,

būčiau lygus jums melagis.

Bet aš jį pažįstu

ir laikausi jo žodžio.

56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo,

kad matysiąs manąją Dieną;

jis ją išvydo ir džiaugėsi.“

57 Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“

58 Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

pirmiau, negu gimė Abraomas,

Aš Esu!“

59 Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Teiginiai, kad negali prilygti šlove savo tėvui-dievui, kad jį pažįsta, klauso jo žodžio, rodo, kad kalba eina ne apie vieną asmenį, ir bandymai Jėzų sutapatinti su dievu atrodo juokingai.
Taip pat kyla klausimas kuris iš tų dviejų matė Abraomą? Akivaizdžiai ryškiai paaiškinęs, kad jis sūnus o ne tėvas, Kristus elementariai pamelavo - negalėjo jis matyti Abraomo.

Jn 10

24 Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“

25 Jėzus jiems atsakė:„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite.

Mano darbai, kuriuos aš darau

savo Tėvo vardu,

liudija apie mane.

26 Bet jūs netikite,

nes jūs – ne manosios avys.

27 Manosios avys klauso mano balso;

aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

28 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

jos nežus per amžius,

ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

29 Tėvas, kuris man jas davė,

yra aukščiau už viską,

ir niekas jų neišplėš

iš Tėvo rankos.

30 Aš ir Tėvas esame viena“.

31 Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti.

32 O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“

33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.

Ir vėl aiškus savęs ir tėvo skyrimas. "Aš ir Tėvas esame viena" visiškai nereiškia vieno asmens, čia Jėzus bando save susieti su dievu viso labo darbais.
O štai čia paaiškėja pati liūdniausia krikščionims tiesa:

Jn 10

34 Jėzus atsakė:„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:

Aš tariau: jūs esat dievai!?

35 Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,

kuriems skirtas Dievo žodis,

ir Raštas negali būti panaikintas.

36 Tad kaip jūs galite sakyti

tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:

‘Tu piktžodžiauji’,

kai jis pareiškė:

‘Aš Dievo Sūnus!’?

Pasirodo dievų gali būti daug ir Kristaus dieviškumas tėra perkeltine prasme. Jėzus dievui buvo toks pat sūnus, kaip ir parapijietis kunigui (Ar seniai buvai bažnyčioje, sūnau mano?).

Dar keletas įrodymų, kad Jėzus savęs nelaikė viena asmenybe su dievu-tėvu:

Mt 26

63 Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“

64 Jėzus atsakė: „Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“

-----

Mk 14

61 Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“

62 Jėzus jam atsakė:

„Taip, aš esu.

Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,

sėdintį Visagalio dešinėje

ir ateinantį dangaus debesyse.“

-----

Lk 22

67 ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite,

68 o jei paklausiu, man neatsakysite.

69 Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“

Sutikite, sėdėti savo paties dešinėje, būtų nelabai patogu.

Dar vienas prisipažinimas, kad nėra dievas:

Mk 10

17 Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

18 Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.

Nesunku padaryti išvadą, kad Jėzus laikė save dievo sūnumi perkeltine prasme (Jn 10:35) ir tikėjo, kad nusipelnė šiltos vietos danguje.
Antra vertus, krikščionys jį laiko dievu, o tai reiškia, kad jie turi ne vieną dievą.
Tik patys to nežino.
 

Eliša

Iš tikinčiųjų dažnai tenka išgirsti, kad būtent bažnyčia yra moralės saugotoja, kad būtent jos dėka visuomenė yra humaniškesnė.
Ar tikrai?
Žiaurių nusikaltėlių garbintojai yra moralės saugotojai?

Dievo ir jo pranašo dorovės pavyzdys:

2 Kar 2

23 Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“

24 Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.

25 Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.

Šaipytis iš plikių, žinoma, negražu. Bet ar už tai galima bausti mirties bausme? Maža to, nubausti buvo ne tik tie keletas pasišaipiusių vaikigalių, bet ir daug kitų nekaltų vaikų.
Padoriems žmonėms tokie dalykai kelia pasišlykštėjimą, bet krikščionys pasirodo, vaikų skerdynėmis siekia pagarbos:

2 Kar 2,23-2,24: Šiuo pasakojimu, panašiai kaip ir pasakojimu apie Eliją bei penkiasdešimtininkus (žr. 2 Kar 1,9-12), norima pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui ir jo pašaukimui: pranašas turi dievišką galią išgelbėti ir sunaikinti. Žmonės, pripažįstantys pranašo pasiuntinybę, patiria palaimą, o žmonės, kurie tyčiojasi iš Dievo vyro, kenčia netektį. Nei visi įkvėptieji autoriai, nei šiuolaikiniai autoriai nesiryžtų tokiu pasakojimu pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui.

Ar tikrai tai tinkamiausias būdas tapti gerbiamu? Pagarbos siekimas nekaltų žudynėmis - tai aukštos moralės rodiklis?
 
Ar vis dar norite, kad bažnyčia saugotų visuomenės moralę?
     

Jehoramas ir jo sūnus

     
Kronikininko knygos priklauso šventojo rašto istorinėms knygoms. Kiek tiesos šventraštyje, kuriuo vis dar remiamasi, nurodo epizodas apie karalių Jerohamą bei jo jauniausią sūnų Ahaziją.

2 Kr 21

4 Jehoramas, paėmęs į savo rankas tėvo karalystę ir įsitvirtinęs, nužudė kalaviju visus savo brolius ir kai kuriuos Izraelio didžiūnus. 

5Tapdamas karaliumi, Jehoramas buvo trisdešimt dvejų metų. Jeruzalę valdė aštuonerius metus. 

----- 

16 VIEŠPATS sukurstė filistinų neapykantą ir arabus, etiopų kaimynus, prieš Jehoramą.  

17 Jie surengė žygį prieš Judą, įsiveržė į jį ir pagrobė visą nuosavybę, rastą karaliaus rūmuose, kartu su jo vaikais ir žmonomis. Jam buvo paliktas tik vienas sūnus – Jehoahazas, pats jauniausias. 

18 Paskui VIEŠPATS ištiko jį nepagydoma vidurių liga. 

19 Ilgainiui, baigiantis dvejiems metams, nuo ligos išėjo jo viduriai, ir jis numirė nuožmia mirtimi. Jo tauta nesurengė jam laidotuvių laužo, kaip buvo dariusi jo protėviams. 

20 Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi. Jeruzalėje karaliavo aštuonerius metus. Jis iškeliavo niekieno neapgailėtas ir buvo palaidotas Dovydo mieste, bet ne karalių kapuose.

Skaičiujam: 32+8=40. Taigi, Jehoramas mirė būdamas 40-ies metų.

Skaitome toliau:

2 Kr 22

1 Jeruzalės gyventojai pasirinko jo vietoje karaliumi jauniausią jo sūnų Ahaziją, nes visi vyresnieji sūnūs buvo išžudyti kariaunos, kuri buvo įsiveržusi į stovyklą drauge su arabais. Taip nutiko, kad Jehoramo sūnus Ahazijas tapo Judo karaliumi. 

2 Ahazijas buvo keturiasdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir Jeruzalėje karaliavo vienerius metus. Jo motina buvo Omrio dukraitė, vardu Atalija. 

40-metis tėvas mirdamas paliko 42-ejų metų sūnų. Šventa tiesa, neabejokite.

Apsukrus tas Jehoramas, tai ne tas nevykėlis Nojus, kuris lytinį gyvenimą pradėjo tik 500-aisiais savo gyvenimo metais.

Pr 5

32 Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas, Hamas ir Jafetas. 

 Ahazijas, pats jauniausias, gimė, kai jo tėvui buvo  -2 metai, ir prisijungė prie vyresniųjų savo brolių, belaukiančių kada gi gims jų tėvas.

Keista, bet tinklapyje biblija.lt  nėra jokių paaiškinimų šiuo klausimu.
Matyt šventai tuo tiki ir laiko tai visiškai natūraliu dalyku.
   

Bausmės Egiptui

   
Štai dar viena istorija apie begalinį dievo teisingumą ir gerumą.

Nusprendė kartą dievas, kad jo numylėtoji tauta pakankamai prisikentėjo, ir kad reikėtų žydus iš egiptiečių vergovės išlaisvint:

IŠ 3

9 Taip, izraeliečių šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos egiptiečiai engia. 

10 O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto“.

Hebrajų dievas nebūtų dievas, jei nepasidarytų iš šios akcijos žiaurios pramogos. Užmigdyti visus egiptiečius, kad izraelitai išeitų - banalu, neįdomu ir nelinksma. Tai nesuderinama su dievo gailestingumo samprata. Jehovos pramogai reikia daug baimės, skausmo ir kraujo. Išmokęs Mozę keletą triukų (tokių kaip lazdos pavertimas gyvate, o vandens - krauju), pasiuntė jį pas faraoną. Iškalbos suteikti Mozei matyt nemokėjo, tai liepė pasiimti brolį Aaroną.
Keletas triukų turėtų parodyti hebrajų dievo didybę ir išgąsdinti faraoną, bet išgąsdinti ne tam, kad paleistų žydus. Tai sugriautų iš anksto suplanuotą  dieviškąją pramogą. Kad viskas nenueitų vėjais dievas pasirūpina faraonu iš anksto:

Iš 4

21 O VIEŠPATS Mozei tarė: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti. 

22 Tuomet tu sakysi faraonui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. 

23 Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Betgi tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų'“. 

 "... užkietinsiu jo širdį" teologai nepagrįstai verčia į "leido būti užsispyrusiam". Vis tik jei faraonas būtų toks užsispyręs, dievas greičiau jau būtų sakęs "neminkštinsiu jo širdies" ar tiesiog "leisiu būti užsispyrusiam". Bet pasakė -  "sukietinsiu". 

Iš 7

1 Mozei VIEŠPATS atsakė: „Štai padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.

2 Tu pakartosi visa, ką aš tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraeliečiams išeiti iš jo krašto. 

3 Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. 

4 Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu ant Egipto savo ranką ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraeliečius, iš Egipto žemės, gretą po gretos.

Taigi, kaip matome planas puikiai paruoštas, net nuo faraono gerumo apsisaugota.

Pirmas Mozės prašymas paleisti žydus vyksta pagal planą - faraonas, viešpaties pastangomis (sukietinta širdimi), atsisako išleisti izraelitus, netgi dar labiau juos prispaudžia.
Prasideda gąsdinimo stadija:

Iš 7

10 Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Aaronas numetė savo lazdą žemėn priešais faraoną ir jo pareigūnus, ir ji pavirto slibinu. 

 Bet faraonas turi atsaką:

Iš 7

11 Faraonas taip pat sušaukė išminčius bei burtininkus ir jie – Egipto kerėtojai – padarė tą patį savo kerais. 

Egipto dievas bando priešintis? Betgi Jehova skelbiasi esąs vienintelis!
Tai kas tada pavertė žynių lazdas slibinais? Greičiausiai Mozės slibinai buvo tokie baisūs, kad nepaisant sukietintos širdies, faraonas užsimanė paleisti žydus. Dievui teko padėti Egipto burtininkams, kad ta baimė nuslūgtų.


Pirmoji Egipto rykštė: vanduo pavirsta krauju

Iš 7

20 Mozė ir Aaronas darė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju 

21 Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, – kraujas buvo visur Egipte. 

Ši bausmė jau krenta ne tik ant užsispyrėlio faraono, bet ir niekuo nekaltiems žmonėms ir gyviams. Ir ką į tai faraono žyniai? Ne, jie neatvertė kraujo atgal į vandenį!

Iš 7

22 Betgi kai Egipto kerėtojai padarė tą patį savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo pasakęs. 

 "... tą patį" . Kaip? Taigi "kraujas buvo visur Egipte".


Antroji Egipto rykštė: varlės

Iš 8

2 Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą. 

 Pradedu įtarti, kad Egipto žyniais buvo persirengę žydai, jie ne gelbsti savo kraštą, o dar labiau jį niokoja:

Iš 8

3 Betgi kerėtojai savo kerais padarė tą patį, – užleido varlėmis Egipto kraštą. 

Antra vertus, jei tie žynių burtai yra Jehovos triukai...

Trečioji Egipto rykštė: uodai

Iš 8

13 Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė savo ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. 

Štai čia egiptiečiai, nors vis dar bando pakenkti patys sau, bet jau pasiduoda:

Iš 8 

14 Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių.

15 Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“  

 Jehovai matyt uodų pritrūko antram kartui.

Ketvirtoji Egipto rykštė: musės

Iš 8

20 VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių. 

Žyniai musių padauginti net nebando, o faraonas pradeda derėtis, netgi prašyti žydų dievo užtarimo:

Iš 8

24 O faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad jūs neisite per toli. Maldaukite ir už mane“. 

Tikėtis dievo gailestingumo, ir tuo pačiu ant jo nusispjauti, gali tik tas kurio širdį sukietino pats Jehova, ir tik  tokioj pasakoj, kaip biblija.

Iš 8

28 Betgi ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį: tautai eiti neleido. 

Penktoji Egipto rykštė: galvijų maras

 Iš 9

6 Kitą dieną VIEŠPATS taip ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraeliečių galvijų nė vienas nenugaišo. 

Galvijai irgi kalti, kad faraonas užsispyręs. Egipto žyniai antrą kartą numarinti tų pačių gyvulių nebebando. Faraonui matyt dievas ir protą atėmė, kad likęs be vandens, gyvulių, gyvendamas tarp dvokiančių išdvėsusių varlių, vis dar nenori paleist žydų.

Šeštoji Egipto rykštė: votys

Iš 9

10 Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams. 

11 Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus lygiai taip, kaip ir visus egiptiečius. 

Čia matyt faraonas buvo besupasuojąs, bet:

Iš 9 

12 Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS buvo Mozei pasakęs. 

 Septintoji Egipto rykštė: kruša

Iš 9

23 Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS lijo ledų kruša ant Egipto žemės. 

24 Kruša su nesiliaujama žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekad nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! 

25 Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augmeniją bei sutriuškino laukuose visus medžius. 

Augmenija taip pat kalta, o dievas užsiėmęs krušos reikalais, nepastebėjo, kad atsileido faraono širdis ir grįžo protas:

Iš 9

27 Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS yra teisus, aš ir mano tauta esame nedori. 

 Bet neilgam, dievas greit susigriebė ir viskas vėl ėjo pagal iš anksto numatytą planą:

Iš 9

35 Taigi faraono širdis sukietėjo, – izraeliečiams išeiti jis neleido, kaip VIEŠPATS buvo pasakęs per Mozę. 

Aštuntoji Egipto rykštė: skėriai

Iš 10

13 Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. 

14 Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę, – skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nebuvo buvę nei anksčiau, nei iš viso kada nors vėl bus. 

15 Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad pajuodo žemė. Jie surijo visą laukų augmeniją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose. 

Faraonas vėl atgauna protą:

Iš 10

16 Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums. 

17 Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį“. 

 Bet dievo bausmių sąrašas nesibaigė, taigi:

Iš 10

20 Nė vieno skėrio neliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis izraeliečiams eiti neleido. 

Devintoji Egipto rykštė: tamsa

Iš 10

22 Taigi Mozė ištiesė ranką dangaus link, ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą. 

23 Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas negalėjo pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraeliečiai, buvo šviesu. 

 Ugnį turėjo tik izraeliečiai?
Su faraonu nieko naujo - jis vėl leidžia išeiti, bet įsikiša dievas:

Iš 10

27 Tačiau VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jų leisti išeiti.

Dešimtoji Egipto rykštė: pirmagimių mirtis

Štai ir paskutinė bausmė iš gailestingojo ir teisingojo dievo sąrašo, kulminacija.
Visa tai hebrajų viešpats vadina "nuostabiais darbais".  Su pasididžiavimu jis Mozei atskleidžia tiesą - kodėl faraonas neišleidžia žydų:

Iš 11

9 VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraonas jūsų nepaklausys, idant mano nuostabieji darbai būtų gausūs Egipto žemėje“. 

10 Mozė ir Aaronas padarė šiuos visus nuostabius darbus faraono akivaizdoje, bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, dėl to jis ir neleido Izraelio tautai eiti iš jo krašto. 

Štai jis, tikrasis dievo gailestingumas ir teisingumas:

Iš 12

29 Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. 

30 Nakties metu atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio. 

 Sąrašas baigtas, faraonui kietinti širdies nebereikia, žydai gali keliauti ...

Fides et Ratio

Jono Pauliaus II enciklika Fides et Ratio  (Apie tikėjimo ir proto santykį) yra skirta tik tikintiems žmonėms, tiems, kurie užsiima mistika ir tikisi po mirties patekti į dangų. Bet jei atmesime išankstinę nuostatą kad dievas egzistuoja, ir pažvelgsime kritiškai, enciklika tampa nelogiškų ir mistinių minčių kratiniu.
Čia tai išaukštinama filosofija :

todėl filosofija pasirodo kaip vienas kilniausių žmogaus uždavinių

tai dejuojama, kad ji savo logika nepatvirtina teologijos teiginių:

Šiuolaikinė filosofija pamiršo, kad pati „būtis“ yra jos tyrimų objektas, ir užsiėmė tik žmogiškuoju pažinimu.

Trumpai tariant, smarkiai sumažėjo viltis, jog filosofija gali suteikti galutinius atsakymus į šiuos klausimus. 

O gal todėl ji ir yra tokia kilni, kad nepasiduoda į kvailą mistiką?

Piktinamasi, kad žmonės racionaliau žiūri į pasaulį ir neužsiima nebūtais dalykais:

Prasimetęs netikru kuklumu, žmogus tenkinasi dalinėmis ir laikinomis tiesomis, nebesistengdamas kelti radikalių klausimų apie prasmę ir galutinį žmogaus, asmens ir bendruomenės gyvenimo pagrindą.

Paaiškėja, kad viskas laikina ir netikra, jei neužsiimi mistika. Tai, kad teologija du tūkstančius metų tuos klausimus kėlė, ir nė per nago juodymą nepajudėjo į priekį, bažnyčiai neužkliuvo. Nėra atsakymų? Teologija nekalta, kalti kiti.

Logikos trūkumas - ne kliūtis:

Apaštalo tvirtinimu, pagal pirminį kūrimo planą protas turėjęs be vargo peržengti juslinius duomenis ir pasiekti visų dalykų šaltinį – Kūrėją. Tačiau dėl neklusnumo, kurio vedamas žmogus nusistatė visišką ir absoliučią laisvę nuo To, kuris jį sukūrė, ši galimybė pasiekti Kūrėją Dievą sunyko.

Kieno tas planas buvo? Dievo? Kodėl planas nepavyko? Programuojant žmogų įsivėlė klaida? Bet gi dievas neklystantis.

Tokią žmogaus padėtį vaizdžiai aprašo Pradžios knyga, pasakodama, kaip Dievas įkurdino žmogų Rojaus sode, kurio viduryje stovėjo „gero bei pikto pažinimo medis“ (plg. 2, 17). Simbolio prasmė yra aiški: žmogus neturėjo jokios galios pats atpažinti ir nuspręsti, kas gera ir kas bloga, bet privalėjo kreiptis į aukštesnį pradą.

Kas galėjo žinoti, kad nesikreipimas į aukštesnį pradą yra blogis? Užmiršote, kad toks supratimas dar nebuvo duotas žmonėms? Kad tai suprasti, reikėjo suvalgyti tą vaisių.

Kaip jums tokia logika:

Maža to, teologijai reikia filosofijos kaip partnerės dialogui, kuris patvirtintų, kad jos teiginiai suprantami ir visuotinai teisingi. Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai perimdavo nekrikščioniškas filosofijas. Šis istorinis faktas patvirtina filosofijos autonomijos vertę, kurios teologija, kviesdamasi į pagalbą filosofiją, nesunaikina;

Šis blogas nepataikauja bažnyčiai, bet ji pasikvies šį blogą į pagalbą , t.y. perims jį ir tada jis taps autonomišku.

Tikėjimas paaštrina vidinę regą ir atveria protą, kad šis įvykių tėkmėje atpažintų Apvaizdos veikimą. Čia tinka žodžiai iš Patarlių knygos: „Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats“ (Pat 16, 9). Tai reiškia, kad proto šviesos dėka žmogus gali atpažinti sau skirtą kelią, bet sparčiai, niekieno nekliudomas eiti tuo keliu ir pasiekti tikslą gali tik tada, jeigu nuoširdžiai pripažins, kad tos paieškos vyksta tikėjimo horizonte. 

Tai visiškai netrukdo tikintiems rėkti apie laisvą valią ir visišką pasirinkimo laisvę.

Išminčių išminties jau nebepakanka Dievo sumanymams paaiškinti; reikia žengti ryžtingą žingsnį ir priimti visiškai naują tikrovę: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. ...Kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (1 Kor 1, 27–28) 

Tam kad sugėdintų - reikia įrodyti savo veiksmų teisingumą. Dievo veiksmai vis dar atrodo kvailai. Kurioj vietoj čia tas sugėdinimas?

Tiesą sakant, protas nėra pašauktas spręsti apie tikėjimo turinį; to jis ir neįstengtų padaryti. 

Labai patogus būdas apginti savo absurdiškus teiginius.

Čia apžvelgta tik nedidelė dalis popiežiaus minčių.

Apipjaustymas

   

Pr 17

1 Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto. 

2 Aš padarysiu sandorą tarp savęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą“.

 Sudaryti sandorą yra daug būdų, bet dievas eilinį kartą pasirodo esąs iškrypėlis:

 Pr 17

10 Tokia yra mano sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. 

11 Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų. 

Dievui neužtenka, kad pats apsipjaustytum, jo iškrypėliškas būdas reikalauja daugiau apyvarpių:

Pr 17

12 Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių. 

13 Abu – ir vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktas už tavo pinigus, – turi būti apipjaustyti. Taip bus mano sandora jūsų kūne amžina sandora“. 

O kad apyvarpių tiekimas į dangų nesustotų, numatyta ir bausmė:

Pr 17

14 Neapipjaustytas vyriškis, – kiekvienas, kurio apyvarpės odelė nėra apipjaustyta, – tas asmuo bus nukirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano sandorą“. 

Neaišku, ką dievas su tomis apyvarpėmis veikia danguje, bet matyt yra jam gyvybiškai reikalingos. Pritrūkus jų, dievui taip aptemsta protas, kad jis vos neužmuša Mozės:

Iš 4

24 Atsitiko, kad kelionės metu, nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. 

Mozę išgelbėjo netikėtai atsiradusi apyvarpė, gražinusi dievui protą:

Iš 4

25 Bet Zipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpės odelę ir palietė ja Mozės kojas, tardama: „Tu esi man iš tikrųjų kraujo sužadėtinis!“ 

26 O kai {Viešpats} nuo jo pasitraukė, ji pridėjo: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu“. 

Visiškai nesuprantama, kodėl krikščionys, matydami apyvarpių svarbą dievui, nemaitina jomis savo ganytojo. Šis sandoros sudarymo būdas nėra atšauktas, nei senajame, nei naujajame testamentuose. Kodėl krikščionys nebesudarinėja sandoros su dievu? Mano, kad tai kvailas reikalavimas? Krikščionys linkę atmesti bibliją, kai tai kiems nenaudinga, tačiau naujajame testamente Jėzus pasakė:

Mt 5

Senojo Įstatymo išsipildymas 

17 „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. 

18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.

Panašu, kad krikščionys spjauna ne tik ant senojo, bet ir naujojo testamento.

Peršasi labai paprasta išvada: judėjai vieninteliai tikrieji dievo garbintojai, nes tik jie vis dar sudarinėja sandorą su dievu, maitindami jį apyvarpėmis. Na o tai, kad jie nepripažįsta Jėzaus, kaltinti negalim - jie gi vieninteliai tikri dievo garbintojai, vieninteliai žinantys tiesą.
 

Moterys biblijoje

   

Senosiose, pagoniškose religijose moterys buvo kur kas labiau gerbiamos, nei biblijoje. Senose religijose moterys nebuvo nustumtos į šalį, ir buvo pripažįstamos lygiavertės vyrams. Senovės graikų, romėnų, indų, japonų religijose sutinkame nemažai deivių, kurios valdo vieną ar kitą pasaulio sritį. Senovės lietuviai taip pat moteris gerbė kur kas labiau, nei krikščionys: Gabija - ugnies deivė, Žemyna - vaisingumo deivė, Laima - likimo deivė, Medeina – lietuvių miško deivė ir t.t.

Bet štai į pasaulį atėjo "vienintelis tikrasis" dievas, ir lyčių lygybę kaip vėju nupūtė. Moterys tapo tik priedu prie vyro, jo verge:

Pr 3

16 O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“.

Biblijoje nuo pat pradžių stengiamasi sumenkinti moterį, demonstratyviai parodyti, kad ji yra visiškai nesvarbi. Pažiūrėkime kad ir į moters sukūrimo istoriją:

Pr 2

18 VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.

19 Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. 

20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. 

 21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. 

22 O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

Tampa aišku, kad moteris biblijoje yra tik šalutinis produktas, atsiradęs pačioje pasaulio sukūrimo pabaigoje, kaip žaisliukas vyrui.Tikriausiai čia norėta pasakyti, kad moteris yra ne žmogus, o gyvūnas, tik tobulesnis. Moteris biblijoje nevadinama žmogumi:

Pr 2

22  ... padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų

23 O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. ...

25 Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, ... 

Kiek yra nesvarbi moteris krikščionių dievui, kalba ir tas faktas, kad nežinome, kas buvo pirmoji moteris gimusi žemėje. Pirmuosius gimusius vyrus žinome - tai Kainas ir Abelis. O moterys? Antroji paminėta moteris biblijoje yra Kaino žmona:

Pr 4

17 Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą. 

 Dievas moteris laikė tik įrankiu vaikams daryti, todėl ir nesirūpino palikti pasauliui informacijos apie jas.

Štai apie vyrus turime daug žinių: vardai, kiek metų buvo kai gimė pirmagimis berniukas, kiek metų gyveno... . Pradžios knygos skyriuje "Žmonijos kartos nuo Adomo lig Nojaus" daug tokios detalios informacijos. Rašoma ten ir apie moteris: "... ir jam gimė sūnų bei dukterų.". Labai išsami informacija.
Visa žmonijos genealogija remiasi tik vyriškąja linija, lyg moterys čia būtų ne prie ko.
Apie Nojų taip žinome nemažai: jam buvo šeši šimtai metų, kai jį užklupo tvanas, po to gyveno dar tris šimtus penkiasdešimt metų, taigi mirė sulaukęs devynis šimtus penkiasdešimt metų. Turėjo tris sūnus: Šemą, Hamą ir Jafetą.
O ką žinome apie Nojaus žmoną? Tik tiek, kad ji buvo ir pergyveno tvaną arkoje. Tai viskas.

Krikščionių dievas visiškai nesipiktina, kai vyrai moteris išnaudoja saviems tikslams.
Abraomas nuslėpė nuo Egipto faraono, kad Sara yra jo žmona, ir atidavė ją į faraono haremą.
Lotas savo nekaltas dukteris atidavė ištvirkėlių gaujai.
Tiek Abraomas, tiek Lotas buvo dievo numylėtiniai ir laikomi labai padoriais žmonėmis.

Visos šios istorijos visiškai nestebina, nes jos parašytos labai seniai, tamsiais laikais, kai žmonių mastymas buvo labai ribotas. Stebina tai, kad žmonės vis dar tiki, kad biblija yra dievo žodis, ir kad ji yra nepriekaištinga.

   

Babelio bokštas

   

Katalikai bandydami pateisinti savo dievo kraugeriškumą, teigia, kad visos nelaimės vyksta tik dėl pačių žmonių kaltės, o dievas į žmonių gyvenimą nesikiša. Bet biblija atskleidžia šį melą daugelyje vietų, ir viena iš tų vietų yra pasakojimas apie Babelio bokštą.

Pr 11  

4 „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.

Nesikišantį į į žmonių gyvenimą dievą apėmė baimė ir pavydas:

6 Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! 

Vis tik matyt dievas nėra toks tobulas, jei žmonių progresas jam kelia baimę. Apskritai dievas nuo pat pradžių trukdė žmonėms tobulėti (Adomo ir Ievos istorija), taigi galima daryti išvadą, kad dievas ir mokslas yra nesuderinami dalykai.
Taigi, nesikišantis į į žmonių gyvenimą dievas ėmėsi priemonių:

7 Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. 

8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. 

Reikia manyti, kad nepaisant baimės ir pavydo, dievas buvo neblogos nuotaikos, nes žmonės nebuvo pražudyti tvanu ar kitokiomis kataklizmomis, netgi nebuvo prakeikti, kas yra labai keista ir nebūdinga.

Yra ir teologų versija apie šį įvykį:

Pr 11,1-11,9: Šį pasakojimą, paremtą pasakojimais apie Babilonijos šventyklų bokštus – ziguratus, įkvėptasis autorius panaudoja pavaizduoti didėjančiam žmogaus nedorumui, besireiškiančiam įžūliomis pastangomis sukurti miestų kultūrą be Dievo. Be to, pasakojimas vaizdžiai paaiškina kalbų įvairovę žemėje ir Babilono miesto vardą. 

Pasirodo, ten nebuvo užplanuota bažnyčia. Nors visai neseniai buvo praėjęs pasaulinis tvanas, pražudęs visus netikėlius, ir visi žmonės buvo Nojaus palikuonys (ech, matyt ne tą išgelbėjo nuo tvano, apsiriko...), jie nustojo gerbti piktąjį senuką.
Kadangi apie jokį kitą garbinimo objektą nerašoma, tai galime manyti, kad jau tada atsirado pirmoji sekuliarios visuomenės užuomazga :D . Nenuostabu, kad dievas bandė tam užkirsti kelią. Deja jo pastangos nuėjo veltui. Žmonės pradėjo garbinti kitus, ne tokius piktus dievus.

     

Tvanas

   
Nesiseka dievui su kūryba.  Tai angelai nupuola, tai žmonės dievo obuolius suvalgo.
Žmonių nuodėmės prakąstu obuoliu nesibaigia, jie ir toliau daro nuodėmes:

Pr 6 

5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip    kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. 

 Ir štai visagaliui ir visažiniam dievui nušvinta protas - jis supranta, kad smarkiai susimovė:

Pr 6 

6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.

Pyksta gerasis ir gailestingasis dievas ir kuria planus, kaip čia viską ištaisyti.
Užtektų pajudinti pirštą ir visi žmonės per akimirksnį taptų geri, arba tiesiog išnyktų. Bet tai kvaila ir labai žiauru. Reikia kažko įspūdingesnio ir ne taip žiauraus. Bausmės be kraujo praliejimo.
Dievas nebūtų dievas, jei nerastų išeities.
Tai - tvanas.
Įspūdinga, gražu, miela ir jokio žiaurumo, jokio kraujo praliejimo.
Dievui ši minti taip patiko, kad nusprendė dar  ir visus kitus gyvūnus tuo pačiu nubausti. Matyt už tai kad į dievą netiki:

Pr 6

7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, –  žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes  gailiuosi juos padaręs“. 

17 Tikėk manimi, užliesiu tvanu – vandenimis – žemę po dangumi  sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas  žemėje, pražus.

Vandens gyvius pamiršo, sklerozė gal... , nejaunas gi.

Pr 6

8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse. 

Na taip, kažkas gi turi tai matyti ir vėliau dievui už tai dėkoti.
Persigalvojo ir dėl kitų gyvių:

Pr 6 

19 O iš visų gyvūnų, visų mariųjų, įvesk į arką po du – patiną ir patelę, kad  jie išliktų gyvi drauge su tavimi. 20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių  pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, – iš visų po du įeis su  tavimi, kad išliktų gyvi.

Pr 7

2 Paimk su savimi po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir  pateles, o visų nešvariųjų gyvulių po vieną porą, patiną ir patelę.

3 Taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad  išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje. 

Hmm... na taip, tikrai sklerozė. Galų gale, už tai, kad dinozaurų neišgelbėjo, Nojui priekaištų nebuvo pareikšta.

Štai tokia miela ir graži istorija, kuri puikiai įrodo, koks mielas, gailestingas ir teisingas yra dievas.


   

Prieštaravimai

   

biblija.lt  radau įdomią išnašą:

Pr 6,5-8,22: Pasakojimas apie Tvaną supintas iš dviejų atskirų šaltinių: Jahvistinio (J) ir Kunigiškojo (P). Užtat jame yra pasikartojimų (pvz., Pr 6,13-22/J ir 7,1-5/P), prieštaravimų (pvz., kalbant apie įvairių gyvulių, paimtų į arką, skaičių – Pr 6,19-20; 7,14-16/P ir 7,2-3/J; kalbant apie Tvano trukmę – 8,3-5.13-14/P ir 7,4.10.12.17b; 8,6.10.12/J). Abu šaltiniai – Jahvistinis ir Kunigiškasis remiasi senoviniu Mesopotamijos tvano pasakojimu, išsaugotu vienuoliktoje Gilgamešo epo lentelėje. Pastarasis kai kuriais požvilgiais yra pernelyg panašus į Šventojo Rašto pasakojimą, bet kai kuriais – perdėm skirtingas.

Klausimai

Kodėl "dievo įkvėptam" biblijos autoriui reikėjo remtis pagoniškais šaltiniais?
Dievas ne visą istoriją įkvėpė?

Kuris tekstas yra autentiškas?

Kokia prieštaravimų biblijoje esmė? Ką tuo norėta pasakyti? Ar tai tik klaidos?

Jei tai klaidos, kiek jų dar yra?

Pirmoji nuodėmė

   

Krikščionys kalbėdami apie savo dievą, būtinai pabrėžia, koks teisingas, mylintis ir gailestingas jis yra. Pažiūrėkime, ką apie meilę pirmiesiems žmonėms rašo biblija.

Draudimas

Pr 2
8 VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.
9 Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.
-----
15 VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
16 Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti,
17 bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“.

Nuodėmė

Pr 3
1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“
2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti.
3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“
4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite!
5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“.
6 Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.
7 Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

Bausmė

Mikelandželas. Išvarymas iš rojaus.

Pr 3

14 VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu taip padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas.

15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą,o tu kirsi jam į kulną“.

16 O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“.

17 O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: 'Nuo jo nevalgysi!' – tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas.

18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais.

19 Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“

20 Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.

21 VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.

22 Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“

23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas
24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją – kelio prie gyvybės medžio saugoti.

Klausimai

Kodėl dievas neleido pažinti žmonėms gėrio ir blogio?

Kodėl nežinantiems, kas yra gera ir bloga, panosėje pasodino uždraustą medį?

Kodėl nubaudė, jei prieš suvalgydami vaisių žmonės buvo paprasčiausiai nepakaltinami?

Kas kaltas, kad dievo kūrinys veikė ne taip, kaip dievas norėjo?

Ar tikrai dievas nežinojo, kad žmonės nusidės?

Ar ne per žiauri bausmė už nežinojimą?

Ar Pr 3, 22 nėra tikroji priežastis, kodėl buvo išvyti žmonės iš rojaus?