Tvanas

   
Nesiseka dievui su kūryba.  Tai angelai nupuola, tai žmonės dievo obuolius suvalgo.
Žmonių nuodėmės prakąstu obuoliu nesibaigia, jie ir toliau daro nuodėmes:

Pr 6 

5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip    kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. 

 Ir štai visagaliui ir visažiniam dievui nušvinta protas - jis supranta, kad smarkiai susimovė:

Pr 6 

6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.

Pyksta gerasis ir gailestingasis dievas ir kuria planus, kaip čia viską ištaisyti.
Užtektų pajudinti pirštą ir visi žmonės per akimirksnį taptų geri, arba tiesiog išnyktų. Bet tai kvaila ir labai žiauru. Reikia kažko įspūdingesnio ir ne taip žiauraus. Bausmės be kraujo praliejimo.
Dievas nebūtų dievas, jei nerastų išeities.
Tai - tvanas.
Įspūdinga, gražu, miela ir jokio žiaurumo, jokio kraujo praliejimo.
Dievui ši minti taip patiko, kad nusprendė dar  ir visus kitus gyvūnus tuo pačiu nubausti. Matyt už tai kad į dievą netiki:

Pr 6

7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, –  žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes  gailiuosi juos padaręs“. 

17 Tikėk manimi, užliesiu tvanu – vandenimis – žemę po dangumi  sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas  žemėje, pražus.

Vandens gyvius pamiršo, sklerozė gal... , nejaunas gi.

Pr 6

8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse. 

Na taip, kažkas gi turi tai matyti ir vėliau dievui už tai dėkoti.
Persigalvojo ir dėl kitų gyvių:

Pr 6 

19 O iš visų gyvūnų, visų mariųjų, įvesk į arką po du – patiną ir patelę, kad  jie išliktų gyvi drauge su tavimi. 20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių  pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, – iš visų po du įeis su  tavimi, kad išliktų gyvi.

Pr 7

2 Paimk su savimi po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir  pateles, o visų nešvariųjų gyvulių po vieną porą, patiną ir patelę.

3 Taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad  išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje. 

Hmm... na taip, tikrai sklerozė. Galų gale, už tai, kad dinozaurų neišgelbėjo, Nojui priekaištų nebuvo pareikšta.

Štai tokia miela ir graži istorija, kuri puikiai įrodo, koks mielas, gailestingas ir teisingas yra dievas.


   

Prieštaravimai

   

biblija.lt  radau įdomią išnašą:

Pr 6,5-8,22: Pasakojimas apie Tvaną supintas iš dviejų atskirų šaltinių: Jahvistinio (J) ir Kunigiškojo (P). Užtat jame yra pasikartojimų (pvz., Pr 6,13-22/J ir 7,1-5/P), prieštaravimų (pvz., kalbant apie įvairių gyvulių, paimtų į arką, skaičių – Pr 6,19-20; 7,14-16/P ir 7,2-3/J; kalbant apie Tvano trukmę – 8,3-5.13-14/P ir 7,4.10.12.17b; 8,6.10.12/J). Abu šaltiniai – Jahvistinis ir Kunigiškasis remiasi senoviniu Mesopotamijos tvano pasakojimu, išsaugotu vienuoliktoje Gilgamešo epo lentelėje. Pastarasis kai kuriais požvilgiais yra pernelyg panašus į Šventojo Rašto pasakojimą, bet kai kuriais – perdėm skirtingas.

Klausimai

Kodėl "dievo įkvėptam" biblijos autoriui reikėjo remtis pagoniškais šaltiniais?
Dievas ne visą istoriją įkvėpė?

Kuris tekstas yra autentiškas?

Kokia prieštaravimų biblijoje esmė? Ką tuo norėta pasakyti? Ar tai tik klaidos?

Jei tai klaidos, kiek jų dar yra?

Pirmoji nuodėmė

   

Krikščionys kalbėdami apie savo dievą, būtinai pabrėžia, koks teisingas, mylintis ir gailestingas jis yra. Pažiūrėkime, ką apie meilę pirmiesiems žmonėms rašo biblija.

Draudimas

Pr 2
8 VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.
9 Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.
-----
15 VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
16 Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti,
17 bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“.

Nuodėmė

Pr 3
1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“
2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti.
3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“
4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite!
5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“.
6 Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.
7 Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

Bausmė

Mikelandželas. Išvarymas iš rojaus.

Pr 3

14 VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu taip padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas.

15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą,o tu kirsi jam į kulną“.

16 O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“.

17 O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: 'Nuo jo nevalgysi!' – tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas.

18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais.

19 Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“

20 Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.

21 VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.

22 Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“

23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas
24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją – kelio prie gyvybės medžio saugoti.

Klausimai

Kodėl dievas neleido pažinti žmonėms gėrio ir blogio?

Kodėl nežinantiems, kas yra gera ir bloga, panosėje pasodino uždraustą medį?

Kodėl nubaudė, jei prieš suvalgydami vaisių žmonės buvo paprasčiausiai nepakaltinami?

Kas kaltas, kad dievo kūrinys veikė ne taip, kaip dievas norėjo?

Ar tikrai dievas nežinojo, kad žmonės nusidės?

Ar ne per žiauri bausmė už nežinojimą?

Ar Pr 3, 22 nėra tikroji priežastis, kodėl buvo išvyti žmonės iš rojaus?