2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Bausmės Egiptui

   
Štai dar viena istorija apie begalinį dievo teisingumą ir gerumą.

Nusprendė kartą dievas, kad jo numylėtoji tauta pakankamai prisikentėjo, ir kad reikėtų žydus iš egiptiečių vergovės išlaisvint:
IŠ 3
9 Taip, izraeliečių šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos egiptiečiai engia. 
10 O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto“.
Hebrajų dievas nebūtų dievas, jei nepasidarytų iš šios akcijos žiaurios pramogos. Užmigdyti visus egiptiečius, kad izraelitai išeitų - banalu, neįdomu ir nelinksma. Tai nesuderinama su dievo gailestingumo samprata. Jehovos pramogai reikia daug baimės, skausmo ir kraujo. Išmokęs Mozę keletą triukų (tokių kaip lazdos pavertimas gyvate, o vandens - krauju), pasiuntė jį pas faraoną. Iškalbos suteikti Mozei matyt nemokėjo, tai liepė pasiimti brolį Aaroną.
Keletas triukų turėtų parodyti hebrajų dievo didybę ir išgąsdinti faraoną, bet išgąsdinti ne tam, kad paleistų žydus. Tai sugriautų iš anksto suplanuotą  dieviškąją pramogą. Kad viskas nenueitų vėjais dievas pasirūpina faraonu iš anksto:
Iš 4
21 O VIEŠPATS Mozei tarė: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti. 
22 Tuomet tu sakysi faraonui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. 
23 Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Betgi tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų'“. 
 "... užkietinsiu jo širdį" teologai nepagrįstai verčia į "leido būti užsispyrusiam". Vis tik jei faraonas būtų toks užsispyręs, dievas greičiau jau būtų sakęs "neminkštinsiu jo širdies" ar tiesiog "leisiu būti užsispyrusiam". Bet pasakė -  "sukietinsiu". 
Iš 7
1 Mozei VIEŠPATS atsakė: „Štai padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.
2 Tu pakartosi visa, ką aš tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraeliečiams išeiti iš jo krašto. 
3 Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. 
4 Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu ant Egipto savo ranką ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraeliečius, iš Egipto žemės, gretą po gretos.
Taigi, kaip matome planas puikiai paruoštas, net nuo faraono gerumo apsisaugota.

Pirmas Mozės prašymas paleisti žydus vyksta pagal planą - faraonas, viešpaties pastangomis (sukietinta širdimi), atsisako išleisti izraelitus, netgi dar labiau juos prispaudžia.
Prasideda gąsdinimo stadija:
Iš 7
10 Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Aaronas numetė savo lazdą žemėn priešais faraoną ir jo pareigūnus, ir ji pavirto slibinu. 
 Bet faraonas turi atsaką:
Iš 7
11 Faraonas taip pat sušaukė išminčius bei burtininkus ir jie – Egipto kerėtojai – padarė tą patį savo kerais. 
Egipto dievas bando priešintis? Betgi Jehova skelbiasi esąs vienintelis!
Tai kas tada pavertė žynių lazdas slibinais? Greičiausiai Mozės slibinai buvo tokie baisūs, kad nepaisant sukietintos širdies, faraonas užsimanė paleisti žydus. Dievui teko padėti Egipto burtininkams, kad ta baimė nuslūgtų.


Pirmoji Egipto rykštė: vanduo pavirsta krauju
Iš 7
20 Mozė ir Aaronas darė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju 
21 Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, – kraujas buvo visur Egipte. 
Ši bausmė jau krenta ne tik ant užsispyrėlio faraono, bet ir niekuo nekaltiems žmonėms ir gyviams. Ir ką į tai faraono žyniai? Ne, jie neatvertė kraujo atgal į vandenį!
Iš 7
22 Betgi kai Egipto kerėtojai padarė tą patį savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo pasakęs. 
 "... tą patį" . Kaip? Taigi "kraujas buvo visur Egipte".


Antroji Egipto rykštė: varlės
Iš 8
2 Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą. 
 Pradedu įtarti, kad Egipto žyniais buvo persirengę žydai, jie ne gelbsti savo kraštą, o dar labiau jį niokoja:
Iš 8
3 Betgi kerėtojai savo kerais padarė tą patį, – užleido varlėmis Egipto kraštą. 
Antra vertus, jei tie žynių burtai yra Jehovos triukai...

Trečioji Egipto rykštė: uodai
Iš 8
13 Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė savo ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. 


Štai čia egiptiečiai, nors vis dar bando pakenkti patys sau, bet jau pasiduoda:
Iš 8 
14 Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių.
15 Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“  
 Jehovai matyt uodų pritrūko antram kartui.

Ketvirtoji Egipto rykštė: musės
Iš 8
20 VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių. 
Žyniai musių padauginti net nebando, o faraonas pradeda derėtis, netgi prašyti žydų dievo užtarimo:
Iš 8
24 O faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad jūs neisite per toli. Maldaukite ir už mane“. 
Tikėtis dievo gailestingumo, ir tuo pačiu ant jo nusispjauti, gali tik tas kurio širdį sukietino pats Jehova, ir tik  tokioj pasakoj, kaip biblija.
Iš 8
28 Betgi ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį: tautai eiti neleido. 
Penktoji Egipto rykštė: galvijų maras
 Iš 9
6 Kitą dieną VIEŠPATS taip ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraeliečių galvijų nė vienas nenugaišo. 
Galvijai irgi kalti, kad faraonas užsispyręs. Egipto žyniai antrą kartą numarinti tų pačių gyvulių nebebando. Faraonui matyt dievas ir protą atėmė, kad likęs be vandens, gyvulių, gyvendamas tarp dvokiančių išdvėsusių varlių, vis dar nenori paleist žydų.

Šeštoji Egipto rykštė: votys
Iš 9
10 Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams. 
11 Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus lygiai taip, kaip ir visus egiptiečius. 
Čia matyt faraonas buvo besupasuojąs, bet:
Iš 9 
12 Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS buvo Mozei pasakęs. 
 Septintoji Egipto rykštė: kruša
Iš 9
23 Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS lijo ledų kruša ant Egipto žemės. 
24 Kruša su nesiliaujama žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekad nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! 
25 Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augmeniją bei sutriuškino laukuose visus medžius. 
Augmenija taip pat kalta, o dievas užsiėmęs krušos reikalais, nepastebėjo, kad atsileido faraono širdis ir grįžo protas:
Iš 9
27 Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS yra teisus, aš ir mano tauta esame nedori. 
 Bet neilgam, dievas greit susigriebė ir viskas vėl ėjo pagal iš anksto numatytą planą:
Iš 9
35 Taigi faraono širdis sukietėjo, – izraeliečiams išeiti jis neleido, kaip VIEŠPATS buvo pasakęs per Mozę. 
Aštuntoji Egipto rykštė: skėriai
Iš 10
13 Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. 
14 Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę, – skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nebuvo buvę nei anksčiau, nei iš viso kada nors vėl bus. 
15 Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad pajuodo žemė. Jie surijo visą laukų augmeniją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose. 
Faraonas vėl atgauna protą:
Iš 10
16 Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums. 
17 Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį“. 
 Bet dievo bausmių sąrašas nesibaigė, taigi:
Iš 10
20 Nė vieno skėrio neliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis izraeliečiams eiti neleido. 
Devintoji Egipto rykštė: tamsa
Iš 10
22 Taigi Mozė ištiesė ranką dangaus link, ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą. 
23 Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas negalėjo pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraeliečiai, buvo šviesu. 
 Ugnį turėjo tik izraeliečiai?
Su faraonu nieko naujo - jis vėl leidžia išeiti, bet įsikiša dievas:
Iš 10
27 Tačiau VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jų leisti išeiti.
Dešimtoji Egipto rykštė: pirmagimių mirtis

Štai ir paskutinė bausmė iš gailestingojo ir teisingojo dievo sąrašo, kulminacija.
Visa tai hebrajų viešpats vadina "nuostabiais darbais".  Su pasididžiavimu jis Mozei atskleidžia tiesą - kodėl faraonas neišleidžia žydų:
Iš 11
9 VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraonas jūsų nepaklausys, idant mano nuostabieji darbai būtų gausūs Egipto žemėje“. 
10 Mozė ir Aaronas padarė šiuos visus nuostabius darbus faraono akivaizdoje, bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, dėl to jis ir neleido Izraelio tautai eiti iš jo krašto. 
Štai jis, tikrasis dievo gailestingumas ir teisingumas:
Iš 12
29 Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. 
30 Nakties metu atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio. 
 Sąrašas baigtas, faraonui kietinti širdies nebereikia, žydai gali keliauti ...

2010 m. balandžio 13 d., antradienis

Fides et Ratio

Jono Pauliaus II enciklika Fides et Ratio  (Apie tikėjimo ir proto santykį) yra skirta tik tikintiems žmonėms, tiems, kurie užsiima mistika ir tikisi po mirties patekti į dangų. Bet jei atmesime išankstinę nuostatą kad dievas egzistuoja, ir pažvelgsime kritiškai, enciklika tampa nelogiškų ir mistinių minčių kratiniu.
Čia tai išaukštinama filosofija :
todėl filosofija pasirodo kaip vienas kilniausių žmogaus uždavinių
tai dejuojama, kad ji savo logika nepatvirtina teologijos teiginių:
Šiuolaikinė filosofija pamiršo, kad pati „būtis“ yra jos tyrimų objektas, ir užsiėmė tik žmogiškuoju pažinimu.
Trumpai tariant, smarkiai sumažėjo viltis, jog filosofija gali suteikti galutinius atsakymus į šiuos klausimus. 
O gal todėl ji ir yra tokia kilni, kad nepasiduoda į kvailą mistiką?

Piktinamasi, kad žmonės racionaliau žiūri į pasaulį ir neužsiima nebūtais dalykais:
Prasimetęs netikru kuklumu, žmogus tenkinasi dalinėmis ir laikinomis tiesomis, nebesistengdamas kelti radikalių klausimų apie prasmę ir galutinį žmogaus, asmens ir bendruomenės gyvenimo pagrindą.
Paaiškėja, kad viskas laikina ir netikra, jei neužsiimi mistika. Tai, kad teologija du tūkstančius metų tuos klausimus kėlė, ir nė per nago juodymą nepajudėjo į priekį, bažnyčiai neužkliuvo. Nėra atsakymų? Teologija nekalta, kalti kiti.

Logikos trūkumas - ne kliūtis:
Apaštalo tvirtinimu, pagal pirminį kūrimo planą protas turėjęs be vargo peržengti juslinius duomenis ir pasiekti visų dalykų šaltinį – Kūrėją. Tačiau dėl neklusnumo, kurio vedamas žmogus nusistatė visišką ir absoliučią laisvę nuo To, kuris jį sukūrė, ši galimybė pasiekti Kūrėją Dievą sunyko.
Kieno tas planas buvo? Dievo? Kodėl planas nepavyko? Programuojant žmogų įsivėlė klaida? Bet gi dievas neklystantis.
Tokią žmogaus padėtį vaizdžiai aprašo Pradžios knyga, pasakodama, kaip Dievas įkurdino žmogų Rojaus sode, kurio viduryje stovėjo „gero bei pikto pažinimo medis“ (plg. 2, 17). Simbolio prasmė yra aiški: žmogus neturėjo jokios galios pats atpažinti ir nuspręsti, kas gera ir kas bloga, bet privalėjo kreiptis į aukštesnį pradą.
Kas galėjo žinoti, kad nesikreipimas į aukštesnį pradą yra blogis? Užmiršote, kad toks supratimas dar nebuvo duotas žmonėms? Kad tai suprasti, reikėjo suvalgyti tą vaisių.

Kaip jums tokia logika:
Maža to, teologijai reikia filosofijos kaip partnerės dialogui, kuris patvirtintų, kad jos teiginiai suprantami ir visuotinai teisingi. Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai perimdavo nekrikščioniškas filosofijas. Šis istorinis faktas patvirtina filosofijos autonomijos vertę, kurios teologija, kviesdamasi į pagalbą filosofiją, nesunaikina;

Šis blogas nepataikauja bažnyčiai, bet ji pasikvies šį blogą į pagalbą , t.y. perims jį ir tada jis taps autonomišku.
Tikėjimas paaštrina vidinę regą ir atveria protą, kad šis įvykių tėkmėje atpažintų Apvaizdos veikimą. Čia tinka žodžiai iš Patarlių knygos: „Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats“ (Pat 16, 9). Tai reiškia, kad proto šviesos dėka žmogus gali atpažinti sau skirtą kelią, bet sparčiai, niekieno nekliudomas eiti tuo keliu ir pasiekti tikslą gali tik tada, jeigu nuoširdžiai pripažins, kad tos paieškos vyksta tikėjimo horizonte. 
Tai visiškai netrukdo tikintiems rėkti apie laisvą valią ir visišką pasirinkimo laisvę.
Išminčių išminties jau nebepakanka Dievo sumanymams paaiškinti; reikia žengti ryžtingą žingsnį ir priimti visiškai naują tikrovę: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. ...Kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (1 Kor 1, 27–28) 
Tam kad sugėdintų - reikia įrodyti savo veiksmų teisingumą. Dievo veiksmai vis dar atrodo kvailai. Kurioj vietoj čia tas sugėdinimas?
Tiesą sakant, protas nėra pašauktas spręsti apie tikėjimo turinį; to jis ir neįstengtų padaryti. 
Labai patogus būdas apginti savo absurdiškus teiginius.

Čia apžvelgta tik nedidelė dalis popiežiaus minčių.