Fides et Ratio

Jono Pauliaus II enciklika Fides et Ratio  (Apie tikėjimo ir proto santykį) yra skirta tik tikintiems žmonėms, tiems, kurie užsiima mistika ir tikisi po mirties patekti į dangų. Bet jei atmesime išankstinę nuostatą kad dievas egzistuoja, ir pažvelgsime kritiškai, enciklika tampa nelogiškų ir mistinių minčių kratiniu.
Čia tai išaukštinama filosofija :

todėl filosofija pasirodo kaip vienas kilniausių žmogaus uždavinių

tai dejuojama, kad ji savo logika nepatvirtina teologijos teiginių:

Šiuolaikinė filosofija pamiršo, kad pati „būtis“ yra jos tyrimų objektas, ir užsiėmė tik žmogiškuoju pažinimu.

Trumpai tariant, smarkiai sumažėjo viltis, jog filosofija gali suteikti galutinius atsakymus į šiuos klausimus. 

O gal todėl ji ir yra tokia kilni, kad nepasiduoda į kvailą mistiką?

Piktinamasi, kad žmonės racionaliau žiūri į pasaulį ir neužsiima nebūtais dalykais:

Prasimetęs netikru kuklumu, žmogus tenkinasi dalinėmis ir laikinomis tiesomis, nebesistengdamas kelti radikalių klausimų apie prasmę ir galutinį žmogaus, asmens ir bendruomenės gyvenimo pagrindą.

Paaiškėja, kad viskas laikina ir netikra, jei neužsiimi mistika. Tai, kad teologija du tūkstančius metų tuos klausimus kėlė, ir nė per nago juodymą nepajudėjo į priekį, bažnyčiai neužkliuvo. Nėra atsakymų? Teologija nekalta, kalti kiti.

Logikos trūkumas - ne kliūtis:

Apaštalo tvirtinimu, pagal pirminį kūrimo planą protas turėjęs be vargo peržengti juslinius duomenis ir pasiekti visų dalykų šaltinį – Kūrėją. Tačiau dėl neklusnumo, kurio vedamas žmogus nusistatė visišką ir absoliučią laisvę nuo To, kuris jį sukūrė, ši galimybė pasiekti Kūrėją Dievą sunyko.

Kieno tas planas buvo? Dievo? Kodėl planas nepavyko? Programuojant žmogų įsivėlė klaida? Bet gi dievas neklystantis.

Tokią žmogaus padėtį vaizdžiai aprašo Pradžios knyga, pasakodama, kaip Dievas įkurdino žmogų Rojaus sode, kurio viduryje stovėjo „gero bei pikto pažinimo medis“ (plg. 2, 17). Simbolio prasmė yra aiški: žmogus neturėjo jokios galios pats atpažinti ir nuspręsti, kas gera ir kas bloga, bet privalėjo kreiptis į aukštesnį pradą.

Kas galėjo žinoti, kad nesikreipimas į aukštesnį pradą yra blogis? Užmiršote, kad toks supratimas dar nebuvo duotas žmonėms? Kad tai suprasti, reikėjo suvalgyti tą vaisių.

Kaip jums tokia logika:

Maža to, teologijai reikia filosofijos kaip partnerės dialogui, kuris patvirtintų, kad jos teiginiai suprantami ir visuotinai teisingi. Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai perimdavo nekrikščioniškas filosofijas. Šis istorinis faktas patvirtina filosofijos autonomijos vertę, kurios teologija, kviesdamasi į pagalbą filosofiją, nesunaikina;

Šis blogas nepataikauja bažnyčiai, bet ji pasikvies šį blogą į pagalbą , t.y. perims jį ir tada jis taps autonomišku.

Tikėjimas paaštrina vidinę regą ir atveria protą, kad šis įvykių tėkmėje atpažintų Apvaizdos veikimą. Čia tinka žodžiai iš Patarlių knygos: „Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats“ (Pat 16, 9). Tai reiškia, kad proto šviesos dėka žmogus gali atpažinti sau skirtą kelią, bet sparčiai, niekieno nekliudomas eiti tuo keliu ir pasiekti tikslą gali tik tada, jeigu nuoširdžiai pripažins, kad tos paieškos vyksta tikėjimo horizonte. 

Tai visiškai netrukdo tikintiems rėkti apie laisvą valią ir visišką pasirinkimo laisvę.

Išminčių išminties jau nebepakanka Dievo sumanymams paaiškinti; reikia žengti ryžtingą žingsnį ir priimti visiškai naują tikrovę: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. ...Kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (1 Kor 1, 27–28) 

Tam kad sugėdintų - reikia įrodyti savo veiksmų teisingumą. Dievo veiksmai vis dar atrodo kvailai. Kurioj vietoj čia tas sugėdinimas?

Tiesą sakant, protas nėra pašauktas spręsti apie tikėjimo turinį; to jis ir neįstengtų padaryti. 

Labai patogus būdas apginti savo absurdiškus teiginius.

Čia apžvelgta tik nedidelė dalis popiežiaus minčių.