Bausmės Egiptui

   
Štai dar viena istorija apie begalinį dievo teisingumą ir gerumą.

Nusprendė kartą dievas, kad jo numylėtoji tauta pakankamai prisikentėjo, ir kad reikėtų žydus iš egiptiečių vergovės išlaisvint:

IŠ 3

9 Taip, izraeliečių šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos egiptiečiai engia. 

10 O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto“.

Hebrajų dievas nebūtų dievas, jei nepasidarytų iš šios akcijos žiaurios pramogos. Užmigdyti visus egiptiečius, kad izraelitai išeitų - banalu, neįdomu ir nelinksma. Tai nesuderinama su dievo gailestingumo samprata. Jehovos pramogai reikia daug baimės, skausmo ir kraujo. Išmokęs Mozę keletą triukų (tokių kaip lazdos pavertimas gyvate, o vandens - krauju), pasiuntė jį pas faraoną. Iškalbos suteikti Mozei matyt nemokėjo, tai liepė pasiimti brolį Aaroną.
Keletas triukų turėtų parodyti hebrajų dievo didybę ir išgąsdinti faraoną, bet išgąsdinti ne tam, kad paleistų žydus. Tai sugriautų iš anksto suplanuotą  dieviškąją pramogą. Kad viskas nenueitų vėjais dievas pasirūpina faraonu iš anksto:

Iš 4

21 O VIEŠPATS Mozei tarė: „Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad atliktumei faraono akivaizdoje visus nuostabiuosius darbus, kuriuos sudėjau į tavo rankas. Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti. 

22 Tuomet tu sakysi faraonui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. 

23 Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Betgi tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų'“. 

 "... užkietinsiu jo širdį" teologai nepagrįstai verčia į "leido būti užsispyrusiam". Vis tik jei faraonas būtų toks užsispyręs, dievas greičiau jau būtų sakęs "neminkštinsiu jo širdies" ar tiesiog "leisiu būti užsispyrusiam". Bet pasakė -  "sukietinsiu". 

Iš 7

1 Mozei VIEŠPATS atsakė: „Štai padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.

2 Tu pakartosi visa, ką aš tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraeliečiams išeiti iš jo krašto. 

3 Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. 

4 Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu ant Egipto savo ranką ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraeliečius, iš Egipto žemės, gretą po gretos.

Taigi, kaip matome planas puikiai paruoštas, net nuo faraono gerumo apsisaugota.

Pirmas Mozės prašymas paleisti žydus vyksta pagal planą - faraonas, viešpaties pastangomis (sukietinta širdimi), atsisako išleisti izraelitus, netgi dar labiau juos prispaudžia.
Prasideda gąsdinimo stadija:

Iš 7

10 Taigi Mozė ir Aaronas nuėjo pas faraoną ir padarė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Aaronas numetė savo lazdą žemėn priešais faraoną ir jo pareigūnus, ir ji pavirto slibinu. 

 Bet faraonas turi atsaką:

Iš 7

11 Faraonas taip pat sušaukė išminčius bei burtininkus ir jie – Egipto kerėtojai – padarė tą patį savo kerais. 

Egipto dievas bando priešintis? Betgi Jehova skelbiasi esąs vienintelis!
Tai kas tada pavertė žynių lazdas slibinais? Greičiausiai Mozės slibinai buvo tokie baisūs, kad nepaisant sukietintos širdies, faraonas užsimanė paleisti žydus. Dievui teko padėti Egipto burtininkams, kad ta baimė nuslūgtų.


Pirmoji Egipto rykštė: vanduo pavirsta krauju

Iš 7

20 Mozė ir Aaronas darė, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir faraono bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju 

21 Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, – kraujas buvo visur Egipte. 

Ši bausmė jau krenta ne tik ant užsispyrėlio faraono, bet ir niekuo nekaltiems žmonėms ir gyviams. Ir ką į tai faraono žyniai? Ne, jie neatvertė kraujo atgal į vandenį!

Iš 7

22 Betgi kai Egipto kerėtojai padarė tą patį savo kerais, faraono širdis liko kieta, ir jis jų nepaklausė, kaip VIEŠPATS ir buvo pasakęs. 

 "... tą patį" . Kaip? Taigi "kraujas buvo visur Egipte".


Antroji Egipto rykštė: varlės

Iš 8

2 Aaronas ištiesė ranką viršum Egipto vandenų, varlės iššoko ir užplūdo visą Egipto kraštą. 

 Pradedu įtarti, kad Egipto žyniais buvo persirengę žydai, jie ne gelbsti savo kraštą, o dar labiau jį niokoja:

Iš 8

3 Betgi kerėtojai savo kerais padarė tą patį, – užleido varlėmis Egipto kraštą. 

Antra vertus, jei tie žynių burtai yra Jehovos triukai...

Trečioji Egipto rykštė: uodai

Iš 8

13 Jie taip ir padarė. Aaronas ištiesė savo ranką su lazda ir sudavė į žemės dulkes. Uodai apniko žmones ir gyvulius. Žemės dulkės visame Egipto krašte pavirto uodais. 

Štai čia egiptiečiai, nors vis dar bando pakenkti patys sau, bet jau pasiduoda:

Iš 8 

14 Kerėtojai panašiai bandė savo kerais padaryti uodų, bet neįstengė. O uodai knibždėjo ant žmonių ir gyvulių.

15 Kerėtojai sakė faraonui: „Tai Dievo pirštas!“  

 Jehovai matyt uodų pritrūko antram kartui.

Ketvirtoji Egipto rykštė: musės

Iš 8

20 VIEŠPATS taip ir padarė. Musių spiečių spiečiai apniko faraono rūmus ir jo pareigūnų namus. Žemė visame Egipto krašte buvo nuniokota musių. 

Žyniai musių padauginti net nebando, o faraonas pradeda derėtis, netgi prašyti žydų dievo užtarimo:

Iš 8

24 O faraonas tarė: „Aš leisiu jums eiti atnašauti auką VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, dykumoje su sąlyga, kad jūs neisite per toli. Maldaukite ir už mane“. 

Tikėtis dievo gailestingumo, ir tuo pačiu ant jo nusispjauti, gali tik tas kurio širdį sukietino pats Jehova, ir tik  tokioj pasakoj, kaip biblija.

Iš 8

28 Betgi ir šį kartą faraonas sukietino savo širdį: tautai eiti neleido. 

Penktoji Egipto rykštė: galvijų maras

 Iš 9

6 Kitą dieną VIEŠPATS taip ir padarė. Visi egiptiečių galvijai išdvėsė, bet izraeliečių galvijų nė vienas nenugaišo. 

Galvijai irgi kalti, kad faraonas užsispyręs. Egipto žyniai antrą kartą numarinti tų pačių gyvulių nebebando. Faraonui matyt dievas ir protą atėmė, kad likęs be vandens, gyvulių, gyvendamas tarp dvokiančių išdvėsusių varlių, vis dar nenori paleist žydų.

Šeštoji Egipto rykštė: votys

Iš 9

10 Taigi jie paėmė suodžių iš krosnies ir nuėjo pas faraoną. Mozė išbėrė jas į orą, ir jos sukėlė pūliuojančias votis žmonėms bei gyvuliams. 

11 Kerėtojai su Moze varžytis neįstengė, nes votys kamavo kerėtojus lygiai taip, kaip ir visus egiptiečius. 

Čia matyt faraonas buvo besupasuojąs, bet:

Iš 9 

12 Bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, jis neklausė jų, kaip VIEŠPATS buvo Mozei pasakęs. 

 Septintoji Egipto rykštė: kruša

Iš 9

23 Mozė pakėlė savo lazdą dangaus link, ir VIEŠPATS pasiuntė perkūniją ir krušą, žemėn liejosi ugnis. VIEŠPATS lijo ledų kruša ant Egipto žemės. 

24 Kruša su nesiliaujama žaibų ugnimi buvo tokia nuožmi, kokios dar niekad nebuvo buvę visame Egipto krašte nuo jo tapimo tauta! 

25 Kruša išmušė visa, kas buvo atvirame lauke per visą Egipto kraštą – ir žmones, ir gyvulius. Kruša sunaikino ir visą laukų augmeniją bei sutriuškino laukuose visus medžius. 

Augmenija taip pat kalta, o dievas užsiėmęs krušos reikalais, nepastebėjo, kad atsileido faraono širdis ir grįžo protas:

Iš 9

27 Tada faraonas pasišaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Šį kartą aš kaltas. VIEŠPATS yra teisus, aš ir mano tauta esame nedori. 

 Bet neilgam, dievas greit susigriebė ir viskas vėl ėjo pagal iš anksto numatytą planą:

Iš 9

35 Taigi faraono širdis sukietėjo, – izraeliečiams išeiti jis neleido, kaip VIEŠPATS buvo pasakęs per Mozę. 

Aštuntoji Egipto rykštė: skėriai

Iš 10

13 Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. 

14 Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę, – skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nebuvo buvę nei anksčiau, nei iš viso kada nors vėl bus. 

15 Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad pajuodo žemė. Jie surijo visą laukų augmeniją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose. 

Faraonas vėl atgauna protą:

Iš 10

16 Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums. 

17 Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį“. 

 Bet dievo bausmių sąrašas nesibaigė, taigi:

Iš 10

20 Nė vieno skėrio neliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis izraeliečiams eiti neleido. 

Devintoji Egipto rykštė: tamsa

Iš 10

22 Taigi Mozė ištiesė ranką dangaus link, ir visiška tamsa tris dienas gaubė visą Egipto kraštą. 

23 Žmonės negalėjo vieni kitų matyti ir per tris dienas negalėjo pasijudinti iš vietos, bet ten, kur gyveno izraeliečiai, buvo šviesu. 

 Ugnį turėjo tik izraeliečiai?
Su faraonu nieko naujo - jis vėl leidžia išeiti, bet įsikiša dievas:

Iš 10

27 Tačiau VIEŠPATS sukietino faraono širdį, ir jis nenorėjo jų leisti išeiti.

Dešimtoji Egipto rykštė: pirmagimių mirtis

Štai ir paskutinė bausmė iš gailestingojo ir teisingojo dievo sąrašo, kulminacija.
Visa tai hebrajų viešpats vadina "nuostabiais darbais".  Su pasididžiavimu jis Mozei atskleidžia tiesą - kodėl faraonas neišleidžia žydų:

Iš 11

9 VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraonas jūsų nepaklausys, idant mano nuostabieji darbai būtų gausūs Egipto žemėje“. 

10 Mozė ir Aaronas padarė šiuos visus nuostabius darbus faraono akivaizdoje, bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, dėl to jis ir neleido Izraelio tautai eiti iš jo krašto. 

Štai jis, tikrasis dievo gailestingumas ir teisingumas:

Iš 12

29 Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. 

30 Nakties metu atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio. 

 Sąrašas baigtas, faraonui kietinti širdies nebereikia, žydai gali keliauti ...

Fides et Ratio

Jono Pauliaus II enciklika Fides et Ratio  (Apie tikėjimo ir proto santykį) yra skirta tik tikintiems žmonėms, tiems, kurie užsiima mistika ir tikisi po mirties patekti į dangų. Bet jei atmesime išankstinę nuostatą kad dievas egzistuoja, ir pažvelgsime kritiškai, enciklika tampa nelogiškų ir mistinių minčių kratiniu.
Čia tai išaukštinama filosofija :

todėl filosofija pasirodo kaip vienas kilniausių žmogaus uždavinių

tai dejuojama, kad ji savo logika nepatvirtina teologijos teiginių:

Šiuolaikinė filosofija pamiršo, kad pati „būtis“ yra jos tyrimų objektas, ir užsiėmė tik žmogiškuoju pažinimu.

Trumpai tariant, smarkiai sumažėjo viltis, jog filosofija gali suteikti galutinius atsakymus į šiuos klausimus. 

O gal todėl ji ir yra tokia kilni, kad nepasiduoda į kvailą mistiką?

Piktinamasi, kad žmonės racionaliau žiūri į pasaulį ir neužsiima nebūtais dalykais:

Prasimetęs netikru kuklumu, žmogus tenkinasi dalinėmis ir laikinomis tiesomis, nebesistengdamas kelti radikalių klausimų apie prasmę ir galutinį žmogaus, asmens ir bendruomenės gyvenimo pagrindą.

Paaiškėja, kad viskas laikina ir netikra, jei neužsiimi mistika. Tai, kad teologija du tūkstančius metų tuos klausimus kėlė, ir nė per nago juodymą nepajudėjo į priekį, bažnyčiai neužkliuvo. Nėra atsakymų? Teologija nekalta, kalti kiti.

Logikos trūkumas - ne kliūtis:

Apaštalo tvirtinimu, pagal pirminį kūrimo planą protas turėjęs be vargo peržengti juslinius duomenis ir pasiekti visų dalykų šaltinį – Kūrėją. Tačiau dėl neklusnumo, kurio vedamas žmogus nusistatė visišką ir absoliučią laisvę nuo To, kuris jį sukūrė, ši galimybė pasiekti Kūrėją Dievą sunyko.

Kieno tas planas buvo? Dievo? Kodėl planas nepavyko? Programuojant žmogų įsivėlė klaida? Bet gi dievas neklystantis.

Tokią žmogaus padėtį vaizdžiai aprašo Pradžios knyga, pasakodama, kaip Dievas įkurdino žmogų Rojaus sode, kurio viduryje stovėjo „gero bei pikto pažinimo medis“ (plg. 2, 17). Simbolio prasmė yra aiški: žmogus neturėjo jokios galios pats atpažinti ir nuspręsti, kas gera ir kas bloga, bet privalėjo kreiptis į aukštesnį pradą.

Kas galėjo žinoti, kad nesikreipimas į aukštesnį pradą yra blogis? Užmiršote, kad toks supratimas dar nebuvo duotas žmonėms? Kad tai suprasti, reikėjo suvalgyti tą vaisių.

Kaip jums tokia logika:

Maža to, teologijai reikia filosofijos kaip partnerės dialogui, kuris patvirtintų, kad jos teiginiai suprantami ir visuotinai teisingi. Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai perimdavo nekrikščioniškas filosofijas. Šis istorinis faktas patvirtina filosofijos autonomijos vertę, kurios teologija, kviesdamasi į pagalbą filosofiją, nesunaikina;

Šis blogas nepataikauja bažnyčiai, bet ji pasikvies šį blogą į pagalbą , t.y. perims jį ir tada jis taps autonomišku.

Tikėjimas paaštrina vidinę regą ir atveria protą, kad šis įvykių tėkmėje atpažintų Apvaizdos veikimą. Čia tinka žodžiai iš Patarlių knygos: „Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats“ (Pat 16, 9). Tai reiškia, kad proto šviesos dėka žmogus gali atpažinti sau skirtą kelią, bet sparčiai, niekieno nekliudomas eiti tuo keliu ir pasiekti tikslą gali tik tada, jeigu nuoširdžiai pripažins, kad tos paieškos vyksta tikėjimo horizonte. 

Tai visiškai netrukdo tikintiems rėkti apie laisvą valią ir visišką pasirinkimo laisvę.

Išminčių išminties jau nebepakanka Dievo sumanymams paaiškinti; reikia žengti ryžtingą žingsnį ir priimti visiškai naują tikrovę: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. ...Kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (1 Kor 1, 27–28) 

Tam kad sugėdintų - reikia įrodyti savo veiksmų teisingumą. Dievo veiksmai vis dar atrodo kvailai. Kurioj vietoj čia tas sugėdinimas?

Tiesą sakant, protas nėra pašauktas spręsti apie tikėjimo turinį; to jis ir neįstengtų padaryti. 

Labai patogus būdas apginti savo absurdiškus teiginius.

Čia apžvelgta tik nedidelė dalis popiežiaus minčių.

Apipjaustymas

   

Pr 17

1 Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto. 

2 Aš padarysiu sandorą tarp savęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą“.

 Sudaryti sandorą yra daug būdų, bet dievas eilinį kartą pasirodo esąs iškrypėlis:

 Pr 17

10 Tokia yra mano sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. 

11 Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų. 

Dievui neužtenka, kad pats apsipjaustytum, jo iškrypėliškas būdas reikalauja daugiau apyvarpių:

Pr 17

12 Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių. 

13 Abu – ir vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktas už tavo pinigus, – turi būti apipjaustyti. Taip bus mano sandora jūsų kūne amžina sandora“. 

O kad apyvarpių tiekimas į dangų nesustotų, numatyta ir bausmė:

Pr 17

14 Neapipjaustytas vyriškis, – kiekvienas, kurio apyvarpės odelė nėra apipjaustyta, – tas asmuo bus nukirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano sandorą“. 

Neaišku, ką dievas su tomis apyvarpėmis veikia danguje, bet matyt yra jam gyvybiškai reikalingos. Pritrūkus jų, dievui taip aptemsta protas, kad jis vos neužmuša Mozės:

Iš 4

24 Atsitiko, kad kelionės metu, nakvojant vienoje užeigoje, VIEŠPATS pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti. 

Mozę išgelbėjo netikėtai atsiradusi apyvarpė, gražinusi dievui protą:

Iš 4

25 Bet Zipora, paėmusi titnagą, nupjovė savo sūnaus apyvarpės odelę ir palietė ja Mozės kojas, tardama: „Tu esi man iš tikrųjų kraujo sužadėtinis!“ 

26 O kai {Viešpats} nuo jo pasitraukė, ji pridėjo: „Kraujo sužadėtinis apipjaustymu“. 

Visiškai nesuprantama, kodėl krikščionys, matydami apyvarpių svarbą dievui, nemaitina jomis savo ganytojo. Šis sandoros sudarymo būdas nėra atšauktas, nei senajame, nei naujajame testamentuose. Kodėl krikščionys nebesudarinėja sandoros su dievu? Mano, kad tai kvailas reikalavimas? Krikščionys linkę atmesti bibliją, kai tai kiems nenaudinga, tačiau naujajame testamente Jėzus pasakė:

Mt 5

Senojo Įstatymo išsipildymas 

17 „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. 

18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.

Panašu, kad krikščionys spjauna ne tik ant senojo, bet ir naujojo testamento.

Peršasi labai paprasta išvada: judėjai vieninteliai tikrieji dievo garbintojai, nes tik jie vis dar sudarinėja sandorą su dievu, maitindami jį apyvarpėmis. Na o tai, kad jie nepripažįsta Jėzaus, kaltinti negalim - jie gi vieninteliai tikri dievo garbintojai, vieninteliai žinantys tiesą.
 

Moterys biblijoje

   

Senosiose, pagoniškose religijose moterys buvo kur kas labiau gerbiamos, nei biblijoje. Senose religijose moterys nebuvo nustumtos į šalį, ir buvo pripažįstamos lygiavertės vyrams. Senovės graikų, romėnų, indų, japonų religijose sutinkame nemažai deivių, kurios valdo vieną ar kitą pasaulio sritį. Senovės lietuviai taip pat moteris gerbė kur kas labiau, nei krikščionys: Gabija - ugnies deivė, Žemyna - vaisingumo deivė, Laima - likimo deivė, Medeina – lietuvių miško deivė ir t.t.

Bet štai į pasaulį atėjo "vienintelis tikrasis" dievas, ir lyčių lygybę kaip vėju nupūtė. Moterys tapo tik priedu prie vyro, jo verge:

Pr 3

16 O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“.

Biblijoje nuo pat pradžių stengiamasi sumenkinti moterį, demonstratyviai parodyti, kad ji yra visiškai nesvarbi. Pažiūrėkime kad ir į moters sukūrimo istoriją:

Pr 2

18 VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.

19 Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. 

20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado. 

 21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. 

22 O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

Tampa aišku, kad moteris biblijoje yra tik šalutinis produktas, atsiradęs pačioje pasaulio sukūrimo pabaigoje, kaip žaisliukas vyrui.Tikriausiai čia norėta pasakyti, kad moteris yra ne žmogus, o gyvūnas, tik tobulesnis. Moteris biblijoje nevadinama žmogumi:

Pr 2

22  ... padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų

23 O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. ...

25 Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, ... 

Kiek yra nesvarbi moteris krikščionių dievui, kalba ir tas faktas, kad nežinome, kas buvo pirmoji moteris gimusi žemėje. Pirmuosius gimusius vyrus žinome - tai Kainas ir Abelis. O moterys? Antroji paminėta moteris biblijoje yra Kaino žmona:

Pr 4

17 Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą. 

 Dievas moteris laikė tik įrankiu vaikams daryti, todėl ir nesirūpino palikti pasauliui informacijos apie jas.

Štai apie vyrus turime daug žinių: vardai, kiek metų buvo kai gimė pirmagimis berniukas, kiek metų gyveno... . Pradžios knygos skyriuje "Žmonijos kartos nuo Adomo lig Nojaus" daug tokios detalios informacijos. Rašoma ten ir apie moteris: "... ir jam gimė sūnų bei dukterų.". Labai išsami informacija.
Visa žmonijos genealogija remiasi tik vyriškąja linija, lyg moterys čia būtų ne prie ko.
Apie Nojų taip žinome nemažai: jam buvo šeši šimtai metų, kai jį užklupo tvanas, po to gyveno dar tris šimtus penkiasdešimt metų, taigi mirė sulaukęs devynis šimtus penkiasdešimt metų. Turėjo tris sūnus: Šemą, Hamą ir Jafetą.
O ką žinome apie Nojaus žmoną? Tik tiek, kad ji buvo ir pergyveno tvaną arkoje. Tai viskas.

Krikščionių dievas visiškai nesipiktina, kai vyrai moteris išnaudoja saviems tikslams.
Abraomas nuslėpė nuo Egipto faraono, kad Sara yra jo žmona, ir atidavė ją į faraono haremą.
Lotas savo nekaltas dukteris atidavė ištvirkėlių gaujai.
Tiek Abraomas, tiek Lotas buvo dievo numylėtiniai ir laikomi labai padoriais žmonėmis.

Visos šios istorijos visiškai nestebina, nes jos parašytos labai seniai, tamsiais laikais, kai žmonių mastymas buvo labai ribotas. Stebina tai, kad žmonės vis dar tiki, kad biblija yra dievo žodis, ir kad ji yra nepriekaištinga.

   

Babelio bokštas

   

Katalikai bandydami pateisinti savo dievo kraugeriškumą, teigia, kad visos nelaimės vyksta tik dėl pačių žmonių kaltės, o dievas į žmonių gyvenimą nesikiša. Bet biblija atskleidžia šį melą daugelyje vietų, ir viena iš tų vietų yra pasakojimas apie Babelio bokštą.

Pr 11  

4 „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.

Nesikišantį į į žmonių gyvenimą dievą apėmė baimė ir pavydas:

6 Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! 

Vis tik matyt dievas nėra toks tobulas, jei žmonių progresas jam kelia baimę. Apskritai dievas nuo pat pradžių trukdė žmonėms tobulėti (Adomo ir Ievos istorija), taigi galima daryti išvadą, kad dievas ir mokslas yra nesuderinami dalykai.
Taigi, nesikišantis į į žmonių gyvenimą dievas ėmėsi priemonių:

7 Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. 

8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. 

Reikia manyti, kad nepaisant baimės ir pavydo, dievas buvo neblogos nuotaikos, nes žmonės nebuvo pražudyti tvanu ar kitokiomis kataklizmomis, netgi nebuvo prakeikti, kas yra labai keista ir nebūdinga.

Yra ir teologų versija apie šį įvykį:

Pr 11,1-11,9: Šį pasakojimą, paremtą pasakojimais apie Babilonijos šventyklų bokštus – ziguratus, įkvėptasis autorius panaudoja pavaizduoti didėjančiam žmogaus nedorumui, besireiškiančiam įžūliomis pastangomis sukurti miestų kultūrą be Dievo. Be to, pasakojimas vaizdžiai paaiškina kalbų įvairovę žemėje ir Babilono miesto vardą. 

Pasirodo, ten nebuvo užplanuota bažnyčia. Nors visai neseniai buvo praėjęs pasaulinis tvanas, pražudęs visus netikėlius, ir visi žmonės buvo Nojaus palikuonys (ech, matyt ne tą išgelbėjo nuo tvano, apsiriko...), jie nustojo gerbti piktąjį senuką.
Kadangi apie jokį kitą garbinimo objektą nerašoma, tai galime manyti, kad jau tada atsirado pirmoji sekuliarios visuomenės užuomazga :D . Nenuostabu, kad dievas bandė tam užkirsti kelią. Deja jo pastangos nuėjo veltui. Žmonės pradėjo garbinti kitus, ne tokius piktus dievus.

     

Tvanas

   
Nesiseka dievui su kūryba.  Tai angelai nupuola, tai žmonės dievo obuolius suvalgo.
Žmonių nuodėmės prakąstu obuoliu nesibaigia, jie ir toliau daro nuodėmes:

Pr 6 

5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip    kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta. 

 Ir štai visagaliui ir visažiniam dievui nušvinta protas - jis supranta, kad smarkiai susimovė:

Pr 6 

6 Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.

Pyksta gerasis ir gailestingasis dievas ir kuria planus, kaip čia viską ištaisyti.
Užtektų pajudinti pirštą ir visi žmonės per akimirksnį taptų geri, arba tiesiog išnyktų. Bet tai kvaila ir labai žiauru. Reikia kažko įspūdingesnio ir ne taip žiauraus. Bausmės be kraujo praliejimo.
Dievas nebūtų dievas, jei nerastų išeities.
Tai - tvanas.
Įspūdinga, gražu, miela ir jokio žiaurumo, jokio kraujo praliejimo.
Dievui ši minti taip patiko, kad nusprendė dar  ir visus kitus gyvūnus tuo pačiu nubausti. Matyt už tai kad į dievą netiki:

Pr 6

7 VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, –  žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, – nes  gailiuosi juos padaręs“. 

17 Tikėk manimi, užliesiu tvanu – vandenimis – žemę po dangumi  sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas  žemėje, pražus.

Vandens gyvius pamiršo, sklerozė gal... , nejaunas gi.

Pr 6

8 Bet Nojus rado malonę Dievo akyse. 

Na taip, kažkas gi turi tai matyti ir vėliau dievui už tai dėkoti.
Persigalvojo ir dėl kitų gyvių:

Pr 6 

19 O iš visų gyvūnų, visų mariųjų, įvesk į arką po du – patiną ir patelę, kad  jie išliktų gyvi drauge su tavimi. 20 Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių  pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, – iš visų po du įeis su  tavimi, kad išliktų gyvi.

Pr 7

2 Paimk su savimi po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir  pateles, o visų nešvariųjų gyvulių po vieną porą, patiną ir patelę.

3 Taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad  išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje. 

Hmm... na taip, tikrai sklerozė. Galų gale, už tai, kad dinozaurų neišgelbėjo, Nojui priekaištų nebuvo pareikšta.

Štai tokia miela ir graži istorija, kuri puikiai įrodo, koks mielas, gailestingas ir teisingas yra dievas.


   

Prieštaravimai

   

biblija.lt  radau įdomią išnašą:

Pr 6,5-8,22: Pasakojimas apie Tvaną supintas iš dviejų atskirų šaltinių: Jahvistinio (J) ir Kunigiškojo (P). Užtat jame yra pasikartojimų (pvz., Pr 6,13-22/J ir 7,1-5/P), prieštaravimų (pvz., kalbant apie įvairių gyvulių, paimtų į arką, skaičių – Pr 6,19-20; 7,14-16/P ir 7,2-3/J; kalbant apie Tvano trukmę – 8,3-5.13-14/P ir 7,4.10.12.17b; 8,6.10.12/J). Abu šaltiniai – Jahvistinis ir Kunigiškasis remiasi senoviniu Mesopotamijos tvano pasakojimu, išsaugotu vienuoliktoje Gilgamešo epo lentelėje. Pastarasis kai kuriais požvilgiais yra pernelyg panašus į Šventojo Rašto pasakojimą, bet kai kuriais – perdėm skirtingas.

Klausimai

Kodėl "dievo įkvėptam" biblijos autoriui reikėjo remtis pagoniškais šaltiniais?
Dievas ne visą istoriją įkvėpė?

Kuris tekstas yra autentiškas?

Kokia prieštaravimų biblijoje esmė? Ką tuo norėta pasakyti? Ar tai tik klaidos?

Jei tai klaidos, kiek jų dar yra?