Nežudysi

 Penktasis dievo įsakymas.
 Būtų nuostabu, jei visi jo laikytųsi, bet biblijos gerbėjai turi rimtų priežasčių jo nesilaikyti.
 Visų pirma - dievas myli žmogžudžius!
 Netikite?
 Du labiausiai dievo mylimi žmonės yra Mozė ir Elijas.
 Šias dvi personas gerbia ir gerumo propaguotojas Jėzus:

Mt 17

3 Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.

 Pirmoji Mozės žmogžudystė buvo visai ne religinio pobūdžio ir ne dievo įsakymu padaryta:

Iš 2

11 Vieną kartą, kai Mozė jau buvo užaugęs, jis nuėjo pas savo gimines. Stebėdamas jų lažo darbus, jis pamatė vieną egiptietį, mušantį hebrajų – vieną iš jo giminių. 

12 Apsidairęs aplinkui ir nieko arti nematydamas, jis egiptietį užmušė ir paslėpė smėlyje.

 Kadangi dievas čia nagų nekišo, tai ir pati žmogžudystė čia yra mažiausiai pasibjaurėtina - apgynė nuskriaustąjį. Galų gale dar ir paties įsakymo nežudyti nebuvo.
Beje įsakymas nežudyti Mozei nieko nereiškia.

 Davęs begalę nurodymų, dievas staiga pamato, kad izraelitai jau nebe jį garbina o aukso veršį. Įsiutęs dievuliukas pamiršęs visus savo įsakymus ir bet kokį padorumą, nutaria vėl žudyti. Mozė įtikina Gailestingąjį dievą nežudyti, primena Teisingajam, kad duotus pažadus reikia vykdyti. Žodžiu, Neklystantis suprato kad klydo ir skerdynių atsisakė. Sustabdęs Jahvę priekaištais, Mozė puoselėjo savo kraugeriškus planus.
Vos nusileidęs nuo kalno, sunaikina dekalogo lenteles ir pats surengia žiaurias skerdynes:

Iš 32

26 atsistojo stovyklos vartuose ir tarė: „Kas už VIEŠPATĮ, teateina pas mane!“ Visi levitai susibūrė aplink jį. 

27 Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai per stovyklą, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį'“. 

28 Levitai padarė kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių. 

 Be abejo, dekalogo lentelių sunaikinimas buvo neatsitiktinis. Rodyti dešimt įstatymų iš kurių tris ką tik pats pažeidei yra kvaila.

Iš 20

7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

-----

13 Nežudysi.

-----

16 Neliudysi melagingai prieš savo artimą.

 Mozė melavo savo tautai, kad šios skerdynės vyko dievo paliepimu.
 Taigi, naudoti dievo vardą piktam, žudyti ir meluoti draudžiama, bet jei labai nori - galima?
 Dievas ne tik nepasipiktino tokiu Mozės elgesiu, bet ir toliau laikė savo numylėtiniu, vertu vietos danguje.
 Tai kas, anot dievo, yra moralu, o kas amoralu?
 Kodėl tie įstatymai buvo skelbiami? Tam kad jų nesilaikyti?
 Kodėl dievas uždraudęs žudyti, vertė izraelitus naikinti ištisas tautas?

  Antrasis dievo numylėtinis taip pat skerdynių nesibodėjo.
Baalo pranašams, anot biblijos, įrodęs savo dievo  pranašumą, nepasistengė jų atversti į savo tikėjimą, o dar nespėjus pranašams atsipeikėti juos visus išžudė:

1 Kar 18

39 Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: „VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“

40 Elijas jiems tarė: „Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!“ Jie buvo suimti. Nuvaręs juos žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.

 Na žinoma, kam čia tas gerumas. Jis nepopuliarus danguje.
Į dangų be persėdimo keliauja tik žmogžudžiai:

2 Kar 2

11 Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.

Nieko nuostabaus kad krikščionys  nesilaikė dekalogo įstatymų.
Dievas savo veiksmais nieko ir neįpareigojo jų laikytis.

Dekalogas

Anot biblijos, originalus dešimties dievo įsakymų tekstas buvo užrašytas paties dievo:

Iš 31

18 Pabaigęs kalbėti su Moze ant Sinajaus kalno, VIEŠPATS padavė jam Sandoros lenteles – akmenines plokštes, parašytas paties Dievo pirštu.

Iš 32

16 Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse.

 Tokie įstatymai berods turėtų būtų amžini ir nekintami, bent jau tiems, kurie teigia geriau už kitus išmanantys dieviškuosius reikalus. Bet...

Šiuos dešimt įstatymų galime biblijoje sutinkame dviejose vietose: Išėjimo 20, 2–17 ir Pakartoto Įstatymo 5, 6–21. Abiejose vietose įstatymai vienodi, kas lyg ir turėtų pabrėžti šių įsakų svarbą ir nekintamumą. Bet matyt teologai mano taip gerai viską suprantą, kad gali pataisyti netgi patį dievą.

Atsiverskime katekizmą , ir pamatysime kad dievą krikščionys jau pataisė: išmetė ar pakeitė neteisingai dievo užrašytus įstatymus:

Katechetinė formulė: 

Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

Netark Dievo Vardo be reikalo.

Švęsk sekmadienį.

Gerbk savo tėvą ir motiną.

Nežudyk.

Nepaleistuvauk.

Nevok.

Nekalbėk netiesos.

Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.

Negeisk svetimo turto. 

 Užkliuvo RKB teologams antrasis dievo įsakymas:

Iš 20

4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. 

5 Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, 

6 bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Dievas žinoma neįvertino, kad lavono ant kankinimo įtaiso pardavinėjimas ir šventinimas yra labai naudingas dalykas.
Įstatymas ant tiek kvailas, kad palyginime katalikai jį išbraukė net iš Pakartoto Įstatymo.

Trečiasis dievo įsakymas teigia:

Iš 20

7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. 

 Katekizmas nėra toks kategoriškas - dievo vardo negalima minėti jei nėra reikalo, bet jei reikalas yra, tai jį galima ir piktam naudoti.
Tikslas pateisina priemones.
Negi dievas to nežinojo?

Kanibalizmas

Jn 6

35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks,

ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

Štai tokiais, rodos nekaltais žodžiais, Jėzus užveda kalbą apie tai, nuo ko padoriam žmogui  plaukai šiaušiasi. Be abejo, visi galvoja, kad visa tai tėra alegorija, ir niekas dar nesipiktina. Tačiau minia smarkiai klysta. Jėzus tęsia ir pradeda aiškėti kad kalba eina būtent apie valgį:

 Jn 6

48 Aš esu gyvybės duona.

49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.

50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.

51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

---

58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.

Savęs sugretinimas su paprastu maistu - mana, kuri beje taip pat buvo dievo siųsta iš dangaus, pradeda žmonėms kelti nerimą:

Jn 6

52 Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“

 Galima pagalvoti, kad žydai tiesiog nesuprato alegorijų ir Jėzus štai ims ir paaiškins kas ir kaip.
Nieko panašaus! Tai visai ne alegorijos!
Kristus  ir toliau tvirtina, kad kalba tik apie maistą:

53 O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!

54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

55 Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.

 Kodėl tas, kuris manė, kad jo paskirtis pritraukti kuo daugiau žmonių prie savęs, kalbėdamas tokius šiurpą keliančius dalykus, matydamas teisėtą pasipiktinimą, nepasivargino paaiškinti savo "alegorijos"? Paaiškinime yra tik patvirtinimas, kad žydai jį suprato teisingai, ir kad tai yra būtina sąlyga amžinam gyvenimui įgyti.
Tokiu elgesiu Jėzus atstūmė visus padorius žmones nuo savęs.

Jn 6

66 Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Kodėl atstūmė?

Pasitraukė tie, kurie teisėtai pasišlykštėjo, nusivylė, tie, kuriems dar nebuvo svetimas padorumo jausmas. Klausimas - kodėl kiti pasiliko su juo? Kokia tų, pasilikusiųjų, mokinių moralė? Kodėl šie, abejotinos moralės žmonės, laikomi didžiulėje pagarboje tarp krikščionių? Tuo tarpu nusisukusieji nuo kanibalizmo propaguotojo yra niekinami.

Ir tik tada, kai Temidės kardas jau kabo virš galvos, Jėzus matyt išsigąsta ir staiga pradeda  taisyti savo liūdną padėtį:

Mt 26

26 Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.

27 Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,

28 nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

Kodėl tik dabar? Kodėl nebuvo galima to pasakyti iš pradžių? Panašu, kad tai viso labo gelbėjimosi planas, kuris jam, beje nepadėjo.
Labai tikėtina, kad kanibalizmo propagavimas lėmė, kad Jėzus buvo nuteistas nukryžiuoti kaip eilinis kriminalinis nusikaltėlis. Tai paaiškintų ir minios pasirinkimą teisme, pas Pilotą: ji sutinka paleisti garsų to meto plėšiką Barabą, kad tik Kristus būtų nukryžiuotas. Kanibalas kelia daug didesnį pasišlykštėjimą, nei plėšikas.

Lieka atviras klausimas: kodėl buvo iškelta tokia absurdiška sąlyga amžinam gyvenimui įgyti?
Tiesiog padorumo jau nebeužtenka?

Niekadėjas figmedis

Jėzus, anot krikščionių, meilės ir teisingumo simbolis, turėjo matyt mafijos krikštatėvio gyslelę. Įrodyti "kas čia bosas" nusprendė figmedžiui:

Mt 21

8 Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. 

19 Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo.

Teologai bando tai naiviai pateisinti alegorijomis:

Dailialapis, bet bevaisis figmedis greičiausiai vaizduoja puošniąją Jeruzalės šventyklą, kurios kultas nebeduoda dvasinių vaisių. Viešpats čia elgiasi kaip ST pranašai, mėgstantys įvairius simbolinius veiksmus.

bet paaiškinimas yra tik Mato evangelijoje, o štai Morkaus rašte šis paaiškinimas jau nebetinka:

Mk 11

12 Rytojaus dieną, jiems keliaujant iš Betanijos, Jėzus buvo alkanas. 

13 Pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas. 

14 Tuomet jis tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.

Pagal pateiktą alegoriją šventyklai dar nebuvo atėjęs laikas?

 Ir kodėl gi toks stebukladaris, meilės ir teisingumo simbolis, nubaudė figmedį?
Ar medis kaltas, kad buvo "dar ne figų metas"?
Ar galima prakeikti ūkininką, kad jis vidury žiemos neturi šviežių braškių?

Kur dingo Jėzaus gerumo, meilės ir teisingumo jausmas? Kodėl savo galią nukreipė piktiems darbams? Stebuklas būtų  atrodęs įspūdingiau, jei ant medžio staiga būtų užaugusios figos. Net ir filosofų pateikta alegorija šauniau atrodytų.

Nenustebkite, jei danguje būsite nubausti, nors ir esate nekalti. Tiesiog pasistenkite pakliūti į dangų tą dieną, kai Jėzus bus geroje nuotaikoje.

   

Jėzus: dievas?

Kas buvo Jėzus Kristus?

Judėjai jį ignoruoja, musulmonai laiko pranašu, o krikščionys dievu. Bet krikščionys teigia turį tik vieną dievą, trijose būsenose. Viena iš tų būsenų yra dievas-sūnus Jėzus Kristus. Ar tikrai?
Krikščionys šį savo įsitikinimą grindžia evangelistų įsitikinimu:

Jn 1

1 ..... Žodis buvo Dievas.

---

14 Tas Žodis tapo kūnu .....

-----

Tit 2

13 laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.

žydų reakcija:

Jn 10

33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.

ir paties Jėzaus frazėmis, ištrauktomis iš konteksto:

Jn 10

30 Aš ir Tėvas esame viena“.

-----

Jn 8

58 Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

pirmiau, negu gimė Abraomas,

Aš Esu!“

Palikime ramybėje pašalinių nuomonę ir panagrinėkime, ką kalbėjo pats "dievas".
Taigi, pateikiu pilnesnes citatas:

Jn 8

53 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“

54 Jėzus atsakė:„Jei aš save šlovinčiau,

manoji šlovė būtų niekai.

Bet yra mano Tėvas,

kuris mane šlovina,

kurį savo Dievu jūs vadinate.

55 Tik jūs jo nepažįstate,

o aš jį pažįstu.

Jei sakyčiausi jo nepažįstąs,

būčiau lygus jums melagis.

Bet aš jį pažįstu

ir laikausi jo žodžio.

56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo,

kad matysiąs manąją Dieną;

jis ją išvydo ir džiaugėsi.“

57 Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“

58 Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

pirmiau, negu gimė Abraomas,

Aš Esu!“

59 Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Teiginiai, kad negali prilygti šlove savo tėvui-dievui, kad jį pažįsta, klauso jo žodžio, rodo, kad kalba eina ne apie vieną asmenį, ir bandymai Jėzų sutapatinti su dievu atrodo juokingai.
Taip pat kyla klausimas kuris iš tų dviejų matė Abraomą? Akivaizdžiai ryškiai paaiškinęs, kad jis sūnus o ne tėvas, Kristus elementariai pamelavo - negalėjo jis matyti Abraomo.

Jn 10

24 Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“

25 Jėzus jiems atsakė:„Aš jums pasakiau, tik jūs netikite.

Mano darbai, kuriuos aš darau

savo Tėvo vardu,

liudija apie mane.

26 Bet jūs netikite,

nes jūs – ne manosios avys.

27 Manosios avys klauso mano balso;

aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

28 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

jos nežus per amžius,

ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

29 Tėvas, kuris man jas davė,

yra aukščiau už viską,

ir niekas jų neišplėš

iš Tėvo rankos.

30 Aš ir Tėvas esame viena“.

31 Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti.

32 O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“

33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.

Ir vėl aiškus savęs ir tėvo skyrimas. "Aš ir Tėvas esame viena" visiškai nereiškia vieno asmens, čia Jėzus bando save susieti su dievu viso labo darbais.
O štai čia paaiškėja pati liūdniausia krikščionims tiesa:

Jn 10

34 Jėzus atsakė:„Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:

Aš tariau: jūs esat dievai!?

35 Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,

kuriems skirtas Dievo žodis,

ir Raštas negali būti panaikintas.

36 Tad kaip jūs galite sakyti

tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin:

‘Tu piktžodžiauji’,

kai jis pareiškė:

‘Aš Dievo Sūnus!’?

Pasirodo dievų gali būti daug ir Kristaus dieviškumas tėra perkeltine prasme. Jėzus dievui buvo toks pat sūnus, kaip ir parapijietis kunigui (Ar seniai buvai bažnyčioje, sūnau mano?).

Dar keletas įrodymų, kad Jėzus savęs nelaikė viena asmenybe su dievu-tėvu:

Mt 26

63 Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“

64 Jėzus atsakė: „Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“

-----

Mk 14

61 Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“

62 Jėzus jam atsakė:

„Taip, aš esu.

Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų,

sėdintį Visagalio dešinėje

ir ateinantį dangaus debesyse.“

-----

Lk 22

67 ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite,

68 o jei paklausiu, man neatsakysite.

69 Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje.“

Sutikite, sėdėti savo paties dešinėje, būtų nelabai patogu.

Dar vienas prisipažinimas, kad nėra dievas:

Mk 10

17 Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

18 Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.

Nesunku padaryti išvadą, kad Jėzus laikė save dievo sūnumi perkeltine prasme (Jn 10:35) ir tikėjo, kad nusipelnė šiltos vietos danguje.
Antra vertus, krikščionys jį laiko dievu, o tai reiškia, kad jie turi ne vieną dievą.
Tik patys to nežino.
 

Eliša

Iš tikinčiųjų dažnai tenka išgirsti, kad būtent bažnyčia yra moralės saugotoja, kad būtent jos dėka visuomenė yra humaniškesnė.
Ar tikrai?
Žiaurių nusikaltėlių garbintojai yra moralės saugotojai?

Dievo ir jo pranašo dorovės pavyzdys:

2 Kar 2

23 Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“

24 Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.

25 Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.

Šaipytis iš plikių, žinoma, negražu. Bet ar už tai galima bausti mirties bausme? Maža to, nubausti buvo ne tik tie keletas pasišaipiusių vaikigalių, bet ir daug kitų nekaltų vaikų.
Padoriems žmonėms tokie dalykai kelia pasišlykštėjimą, bet krikščionys pasirodo, vaikų skerdynėmis siekia pagarbos:

2 Kar 2,23-2,24: Šiuo pasakojimu, panašiai kaip ir pasakojimu apie Eliją bei penkiasdešimtininkus (žr. 2 Kar 1,9-12), norima pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui ir jo pašaukimui: pranašas turi dievišką galią išgelbėti ir sunaikinti. Žmonės, pripažįstantys pranašo pasiuntinybę, patiria palaimą, o žmonės, kurie tyčiojasi iš Dievo vyro, kenčia netektį. Nei visi įkvėptieji autoriai, nei šiuolaikiniai autoriai nesiryžtų tokiu pasakojimu pabrėžti ir išreikšti žmonių pagarbą pranašui.

Ar tikrai tai tinkamiausias būdas tapti gerbiamu? Pagarbos siekimas nekaltų žudynėmis - tai aukštos moralės rodiklis?
 
Ar vis dar norite, kad bažnyčia saugotų visuomenės moralę?
     

Jehoramas ir jo sūnus

     
Kronikininko knygos priklauso šventojo rašto istorinėms knygoms. Kiek tiesos šventraštyje, kuriuo vis dar remiamasi, nurodo epizodas apie karalių Jerohamą bei jo jauniausią sūnų Ahaziją.

2 Kr 21

4 Jehoramas, paėmęs į savo rankas tėvo karalystę ir įsitvirtinęs, nužudė kalaviju visus savo brolius ir kai kuriuos Izraelio didžiūnus. 

5Tapdamas karaliumi, Jehoramas buvo trisdešimt dvejų metų. Jeruzalę valdė aštuonerius metus. 

----- 

16 VIEŠPATS sukurstė filistinų neapykantą ir arabus, etiopų kaimynus, prieš Jehoramą.  

17 Jie surengė žygį prieš Judą, įsiveržė į jį ir pagrobė visą nuosavybę, rastą karaliaus rūmuose, kartu su jo vaikais ir žmonomis. Jam buvo paliktas tik vienas sūnus – Jehoahazas, pats jauniausias. 

18 Paskui VIEŠPATS ištiko jį nepagydoma vidurių liga. 

19 Ilgainiui, baigiantis dvejiems metams, nuo ligos išėjo jo viduriai, ir jis numirė nuožmia mirtimi. Jo tauta nesurengė jam laidotuvių laužo, kaip buvo dariusi jo protėviams. 

20 Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi. Jeruzalėje karaliavo aštuonerius metus. Jis iškeliavo niekieno neapgailėtas ir buvo palaidotas Dovydo mieste, bet ne karalių kapuose.

Skaičiujam: 32+8=40. Taigi, Jehoramas mirė būdamas 40-ies metų.

Skaitome toliau:

2 Kr 22

1 Jeruzalės gyventojai pasirinko jo vietoje karaliumi jauniausią jo sūnų Ahaziją, nes visi vyresnieji sūnūs buvo išžudyti kariaunos, kuri buvo įsiveržusi į stovyklą drauge su arabais. Taip nutiko, kad Jehoramo sūnus Ahazijas tapo Judo karaliumi. 

2 Ahazijas buvo keturiasdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir Jeruzalėje karaliavo vienerius metus. Jo motina buvo Omrio dukraitė, vardu Atalija. 

40-metis tėvas mirdamas paliko 42-ejų metų sūnų. Šventa tiesa, neabejokite.

Apsukrus tas Jehoramas, tai ne tas nevykėlis Nojus, kuris lytinį gyvenimą pradėjo tik 500-aisiais savo gyvenimo metais.

Pr 5

32 Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas, Hamas ir Jafetas. 

 Ahazijas, pats jauniausias, gimė, kai jo tėvui buvo  -2 metai, ir prisijungė prie vyresniųjų savo brolių, belaukiančių kada gi gims jų tėvas.

Keista, bet tinklapyje biblija.lt  nėra jokių paaiškinimų šiuo klausimu.
Matyt šventai tuo tiki ir laiko tai visiškai natūraliu dalyku.