Jėzus: dievas? (šėtono versija)

 Krikščionys Jėzų laiko dievu nepaisant to, kad paties Jėzaus kalbos tam prieštarauja. Apie tai jau  rašiau. Bet Kristaus žodžiai matyt yra beverčiai krikščioniams, jei tai prieštarauja bažnyčios mokymui.
Jei neklauso savo pranašo, gal paklausys paties šėtono.

 Mk 1

12 Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. 

13 Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. 

 Primenu, kad šėtonas tai puolęs angelas (dar viena Neklystančiojo klaida), ir dangaus reikalus išmanyti turėtų kur kas geriau nei bet kuris teologas. Gundyti patį dievą butų neapsakoma kvailystė. Galų gale kaip gundyti dievą, kuris ir taip viską gali turėti vien panorėjęs? Šėtonui priskiriama daug bjaurių savybių, bet idiotizmas - niekada.
  Evangelistui Matui dievo gundymo variantas irgi nepriimtinas, todėl jis aiškiai atskiria Jėzų nuo dievo:

Mt 4

1 Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas.

Štai čia logikos kur kas daugiau - dievas išbando pranašą. Jei dievas pats save bandytų, tai koks jis tada dievas?
 Štai ir pats šėtonas kreipdamasis į Kristų, nevadina jo dievu, o tik dievo sūnumi:

Mt 4

3 Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. 

Lk 4

3 Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“.

Be abejo velnias žinojo biblines dievo galimybes, bet paprasčiausiai netikėjo Kristaus dieviškumu. Tai netgi ne gundymas, o tik patikrinimas. Jėzus skelbęsis turįs dieviškų savybių šio patikrinimo neišlaikė, bet ir neneigė esąs žmogus:

Lk 4

4 Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Dar juokingiau atrodo dievo gundymas valdžia ir turtais:

Lk 4 

5 Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes 

6 ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. 

7 Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ 

Tai tikrai ne dievo, o žmogaus gundymas.
Kristus vėl pareiškia, kad jis ne dievas, o tik jo tarnas:

Lk 4

8 O Jėzus jam atsakė: „Parašyta:

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink

ir jam vienam tetarnauk!“

 Buvo dar vienas  patikrinimas:

Lk 4

9 Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, 

10 nes parašyta:

Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar:

11 Jie nešios tave ant rankų,

kad neužsigautum kojos į akmenį“.

Ir vėl velnias aiškiai parodo Jėzų nesant dievu. Dievo apsaugot nereikia.

  Iš visos šios istorijos matome, kad tebuvo vienintelis gundymas: turtais ir valdžia. Logiška, jei būtų gundomas pranašas ir visiškai kvaila tuo gundyti dievą.
  O štai patikrinimų Kristus neatlaikė. Stebuklų daryti nemokėjo, todėl ir išsisukinėjo nuo kontroliuojamo patikrinimo. Šėtonas tai ne kvailas žmogelis, kurį galima apgauti iliuzijomis.
 Paversti akmenis duona atsisakė, o štai pamaitinti minią žuvim su bulka jam netrukdė net ir parašymas  "Žmogus gyvas ne viena duona!" . Tiesiog nebuvo šalia nieko, kas galėtų demaskuoti jo "stebuklą". Galima drąsiai teigti, kad Jėzus tebuvo talentingas iliuzionistas , ir visi jo "stebuklai" tebuvo akių dūmimas, apgavystės, iliuzijos. Velniui savo dieviškos galios įrodyti negalėjo, visaip išsisukinėjo, nors kaip vėliau matome "stebuklais" nesibodėjo ir jokių sąžinės priekaištų nejautė.