Kanibalizmas

Jn 6

35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks,

ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.

Štai tokiais, rodos nekaltais žodžiais, Jėzus užveda kalbą apie tai, nuo ko padoriam žmogui  plaukai šiaušiasi. Be abejo, visi galvoja, kad visa tai tėra alegorija, ir niekas dar nesipiktina. Tačiau minia smarkiai klysta. Jėzus tęsia ir pradeda aiškėti kad kalba eina būtent apie valgį:

 Jn 6

48 Aš esu gyvybės duona.

49 Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.

50 O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.

51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.

---

58 Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.

Savęs sugretinimas su paprastu maistu - mana, kuri beje taip pat buvo dievo siųsta iš dangaus, pradeda žmonėms kelti nerimą:

Jn 6

52 Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“

 Galima pagalvoti, kad žydai tiesiog nesuprato alegorijų ir Jėzus štai ims ir paaiškins kas ir kaip.
Nieko panašaus! Tai visai ne alegorijos!
Kristus  ir toliau tvirtina, kad kalba tik apie maistą:

53 O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!

54 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

55 Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

56 Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.

 Kodėl tas, kuris manė, kad jo paskirtis pritraukti kuo daugiau žmonių prie savęs, kalbėdamas tokius šiurpą keliančius dalykus, matydamas teisėtą pasipiktinimą, nepasivargino paaiškinti savo "alegorijos"? Paaiškinime yra tik patvirtinimas, kad žydai jį suprato teisingai, ir kad tai yra būtina sąlyga amžinam gyvenimui įgyti.
Tokiu elgesiu Jėzus atstūmė visus padorius žmones nuo savęs.

Jn 6

66 Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Kodėl atstūmė?

Pasitraukė tie, kurie teisėtai pasišlykštėjo, nusivylė, tie, kuriems dar nebuvo svetimas padorumo jausmas. Klausimas - kodėl kiti pasiliko su juo? Kokia tų, pasilikusiųjų, mokinių moralė? Kodėl šie, abejotinos moralės žmonės, laikomi didžiulėje pagarboje tarp krikščionių? Tuo tarpu nusisukusieji nuo kanibalizmo propaguotojo yra niekinami.

Ir tik tada, kai Temidės kardas jau kabo virš galvos, Jėzus matyt išsigąsta ir staiga pradeda  taisyti savo liūdną padėtį:

Mt 26

26 Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.

27 Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,

28 nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

Kodėl tik dabar? Kodėl nebuvo galima to pasakyti iš pradžių? Panašu, kad tai viso labo gelbėjimosi planas, kuris jam, beje nepadėjo.
Labai tikėtina, kad kanibalizmo propagavimas lėmė, kad Jėzus buvo nuteistas nukryžiuoti kaip eilinis kriminalinis nusikaltėlis. Tai paaiškintų ir minios pasirinkimą teisme, pas Pilotą: ji sutinka paleisti garsų to meto plėšiką Barabą, kad tik Kristus būtų nukryžiuotas. Kanibalas kelia daug didesnį pasišlykštėjimą, nei plėšikas.

Lieka atviras klausimas: kodėl buvo iškelta tokia absurdiška sąlyga amžinam gyvenimui įgyti?
Tiesiog padorumo jau nebeužtenka?